Velnių medžiotojas, 22 dalis

ILGU TAKU


Pravėrę vartus išvydome lygiai tokį patį urvą, koks mūsų laukė ir už pragaro vartų. Netgi raižiniai sienose buvo panašūs. Matyt, tas pats meistras darbavosi...
Nedelsėme ir neabejojome. Kažkaip nustoji tą daryti, pasibastęs po tiek neįprastų vietų...
Kaip ir tikėjausi - kiek paėję pamatėme du baltus pavidalus. Nusistebėjau, kaip sargai nevirto mumijomis šitiek laiko išbuvę užmūryti... Jie abu krūptelėjo, išvydę mus, tačiau nepasiruošė jokių ginklų - tikriausiai jų net neturėjo...
- Sveiki. - pasisveikinau aš. - Kaip sekasi?
- Neblogai, - atsiliepė vienas melodingu balsu, įdėmiai stebėdamas mane. - Tu nepanašus į negyvą, ar mane akys apgauna?
- Gyvas aš, gyvas... - nuraminau angelą. - Ar ir judu mūsų nepraleisite?
Angelai nužvelgė mūsų būrelį ir beveik sutartinai linktelėjo.
- Nepraleisime... - sutiko jie. - Tarp jūsų yra vienas negyvas iš pragaro ir vienas paragaro gyvūnas. Rojuje tokiems nėra vietos.
Kandas nesutikdamas urgztelėjo.
- Tai labai gerai, nes mes ten ir neketiname pasilikti, - pasakiau maloniai šypsodamasis ir tapšnodamas cerberiui per kuprą. - Tiesiog mūsų kelias veda pro Rojų. Ir mes būtume dėkingi, jei mus ir mūsų paklydusias sielas kas nors palydėtų iki Valhalos.
Abu jie ilgam susimąstė.
- Gal jūs ir sakote tiesą, - po gan ilgo galvojimo numykė vienas. - Bet visgi pragaro gyvių mes negalime įleisti vien iš meilės visoms gyvoms būtybėms. Tik ne pro šiuos vartus...
- O čia kodėl taip? - žioptelėjo Andromeda. - Mylite, bet neleidžiate?
- Aš gi sakiau, - atsiduso angelas. - Rojuje jiems ne vieta. Įmeskite gabalėlį pragaro į rojų - įsivaizduojate, kas bus?
- Ot v...  šūdas, - burbtelėjau, prisiminęs kryžius. - Vadinasi, Kazas ir cerberis jokiu būdu negali tenai įžengti.
- Ir ne tik jie, - ramiai pastebėjo angelas. - Jei jūs ilgą laiką gyvenote pragare, tai su maistu gavote pragaro medžiagų. Jūs sutepti. Nei vienas iš jūsų negali žengti pro šiuos vartus.

Tikriausiai mūsų veiduose atsispindėjo nuostaba, sumišusi su siaubu...
- Tai ką mums daryti? - paklausė Andromeda. - Aš juk augusi pragare...
- O aš ten pusę gyvenimo praleidau, - burbtelėjo Koma.
- Palaukite, - mostelėjau amžinai burbančioms moterims. - O ką turėjai galvoje, sakydamas „ne pro šiuos vartus“? Yra dar vieni vartai?
- Ne... - angelas nustebęs pasikrapštė pakaušį. - Kaip jūs čia iš viso atėjote, jei nežinote, kaip veikia vartai? Vieni vartai gali nuvesti daug kur, tereikia pasirinkti prie įėjimo.
Dabar mes tikriausiai atrodėme dar kvailiau.
- Tiek to, - atsiduso angelas. - Eime, aš jums parodysiu.
Jis praėjo pro mus ir nužingsniavo atgal prie durų. Mano galvoje ūžė nuo ką tik išgirstos žinių gausos. Tai mums nereikės keliauti Rojumi?.. Aš nieko prieš, kad tik sutrumpintų kelionę, kuri ir taip seniai seniai turėjo būti pasibaigusi kokiame nors Žaliojo Kalnyno bariuke...
Priėjęs vartus, angelas sustojo ir mąsliai pažvelgė į raižinius ant sienos. Mostelėjo ranka - viduje pasidarė šviesiau, nors niekur jokia švieselė neužsidegė.
- Paukščiai - tai Rojus... Žolė - tai Nakrododas. Ugnis - Pragaras... - subambėjo jis greičiau sau nei mums. - Medis - tai Valhala... Vanduo - Sielų Šulinys...
- O kur žmonių pasaulis? - neištvėrė Koma.
- Kryžkelė? Ne, vartai ten neveda. Ten tarpinė vieta... O jums tikriausiai reikalingas medis. - angelas palietė medžio raižinį ir apvedė pirštu tamsias raižinio linijas. Jos silpnai sušvito, išskirdamos siluetą iš bendro margumyno.
- Medžio išmintis jūsų, - mostelėjo angelas į tunelį. - Negaiškite. Ir neužmirškite pasimelsti, kai išeisite. Dievas jums atleis.
Andromedai ir merginoms pasukus eiti, aš tyliai paklausiau angelo:
- Kaip atrodo Dievas? Gali man papasakoti?
- Man nereikia pasakoti. - nusišypsojo angelas. - Tu gali jį pamatyti kada panorėjęs.
- Kur? - apstulbau.
- Visur, kas tik atspindi. Veidrodyje, vandenyje...
Jis mirktelėjo kaip koks suokalbininkas ir mostelėjo ranka.
- Tavęs jau laukia.
Nuėjau paskui stabtelėjusias merginas, galvodamas ir niekaip nesuprasdamas, ką reiškia angelo žodžiai.
Urvas vis siaurėjo, kol galop suraibuliavo ir ėmė nykti. Pasaulis išslydo iš po kojų ir aš akimirką mačiau tik juodą tamsą.
Paskui pradėjau matyti kažką neryškaus, kas vis ryškėjo ir aiškėjo.
Mes atvykome. Ir vieta buvo dar keistesnė, nei Pragaras ir  Nakrododas kartu sudėjus...

--------

Pabandykite įsivaizduoti, kad pasaulis egzistuoja tik kokie du šimtai žingsnių aplink jus. Toliau - tuštuma. Arba kažkas, kas primena rūką, nors tai aiškiai nėra rūkas. Sunku nupasakoti tai, ko pats gerai nesuvoki. Tarsi stebėtum paskui tave pranykstantį pasaulį, o prieš tave - užgimstantį. Būtent toks pojūtis aplanko žingsniuojant į priekį ir atgal.
Mes stovėjome nedidelėje akmenuotoje laukymėje. Už mūsų buvo kalno šlaitas ir urvas, iš kurio išlindome. Prieš mus gerus du šimtus žingsnių driekėsi skurdi pieva, kurioje augo keli nedideli krūmai. Virš galvos liūdnai šypsojosi pilkoka saulė, keli skurdūs debesėliai tamsiai melsvame danguje atrodė kaip ne savo vietoje...
- Man čia nepatinka, - pasipurtė princesė. - Ši vieta kaip iš paveikslo...
- Čia net nesimato horizonto... - pasakė Andromeda. - Kaip mes keliausime?
- Taku, - parodžiau sau po kojomis.
- Tai gal gali pasakyti, kur jis mus nuves?
Pasakyti aš negalėjau. Bet takas buvo vienintelis mūsų orientyras. Ir mums dar reikėjo surasti kokį nors kalbantį padarą. Bet kokį... Pašnekovų atžvilgiu aš nebebuvau itin išrankus...
- Pailsėsime? - paklausė Benkartinas. Aš pažvelgiau į vadę.
- Ne. Jau ir taip daug ilsėjomės, - niūriai atsiliepė ji. - Keliausime tol, kol pradės temti.

Keista buvo stebėti, kaip takas išnyra iš nebūties kartu su medžiais, akmenimis, krūmais pakelėse... O mums už nugaros jis nyko tokioje pačioje nebūtyje. Saulė kybojo virš galvų ir, kiek supratau, net nejudėjo iš vietos. Ši visata mane stebino ir gąsdino kartu. Klausimų kol kas turėjau daugiau nei atsakymų į juos.
Mes nesutikome jokio gyvo padaro - netgi vargano smulkaus graužiko, nors žingsniavome jau turbūt gerą pusdienį.
Ir čia buvo Valhala, viena iš vietų, panašių į Rojų? Kuo ji tokia gera čia patekusiems?..
- Kas nors matėte ką nors? - dar kartą paklausė Andromeda, žingsniuodama pirma visų. Jai atsakė tik tylūs murmesiai. Be reikalo ji klausinėjo - jei kuris nors būtų ką pastebėjęs, būtų triukšmą pakėlęs ir neprašomas.
- Kur visos musės?! - staiga pragydo Kazas. - Nenormali vieta... Mano kirmėlytėms ir taip trūksta kompanijos, o čia svetingumo - didelis apvalus nulis. Ir dar Valhala vadinasi...
- Kažkodėl man atrodo, kad čia mums reikia kažką suprasti... - pratarė Cemetra.
- Tikrai? Ir ką gi?
- Ši vieta – jau savaime kažkokia paslaptis. Turinti savo logiką, taisykles... Mes jų dar gerai nesuvokiame.
- Ar tai reiškia, kad mums gresia pavojus? - pasitikslino Andromeda.
- Pavojaus aš nejaučiu. Čia nėra gyvų padarų, tik augalija. Patys augalai nepavojingi, nors aš nežinau, ar valgomi... Pavojingi greičiau esame mes patys. Kiekvienas sau ir kiekvienas visiems... Aš siūlyčiau kol kas tik laikytis kartu.
Mes pabandėme suvirškinti jos žodžius, bet jie pasirodė ne taip lengvai virškinami, todėl kurį laiką tylėjome.
- Kryžkelė! - staiga šūktelėjo Andromeda, nutraukdama tylą. - Pagaliau kažkas naujo!
Iš tiesų, kryžkelė... Trys naujos kryptys.
Sutrikę sustojome šalia kelių susikirtimo vietos ir tylėdami žiūrėjome, kur geriau būtų pasukti. Visomis trimis kryptimis mūsų laukė nebūties užsklanda...
- Pakaks! - piktai purkštelėjo Stiksė ir atsisėdo ant žolės, pasidėdama šalia savo nešulį. - Pailsėkime. Juk turi kas nors pro šalį keliauti, ar ne? Antraip kam tada šitie takai?...
Andromeda pritariamai palinkčiojo ir būrelis pradėjo nusiiminėti nešulius.
- O palapines statysim? - mieguistai pasiteiravo Benkartinas, tačiau tuoj pat prikando liežuvį, sulaukęs tuzino piktų žvilgsnių. Trys mažiukai debesėliai, ištikimai kybantys virš mūsų galvų, lyg ir nežadėjo jokios audros, o tokia pat ištikima saulė net neketino sukti vakarop.
- Aš apsidžiaugsiu netgi mažučiu triušeliu, kuris netyčia prašokuos šiuo vieškeliu. - Kazas įsitaisė kelio viduryje, Kandas linksmai sulojo, jam pritardamas ir pasibučiavo pats su savimi.
- O šitas, - Kazas paglostė cerberį, - apsidžiaugs, jei gaus ėsti. Įtariu, netrukus jis iš alkio pamirš, kad mes kažkada buvome jo draugai.
- Gal jį dabar nudėti? - pašnairavo Andromeda.
- Gal dar palauk, - tingiai burbtelėjau išsitiesęs žolėje ir stebėdamas merginas, kurios smalsiai tyrinėjo aplinką. - Suspėsim. Gal dar mes įsigeisime kepto cerberio...
Koma nustebusi apšaudė akimis mane ir vadę, tada palydėjo žvilgsniu dūkstantį cerberį.
- Kokie jūs visi žiaurūs! - piktai pareiškė, įsitaisydama ant akmens.
- Visai ne. Mes realistai. - Kazas kreivai išsiviepė, parodydamas visus sukirmijusius dantis. - Nors man tai  visiškai tas pats - esu nevalgomas...

------

Čia buvo taip nuobodu, kad net miegas neėmė. Žolės nejudėjo nuo vėjo, vėjas nepūtė ir nevėsino mūsų saulėje kaistančių smegeninių, saulė visiškai nekepino – tik vos vos šildė. Šis pasaulis buvo negyvas, nenatūralus. Ir čia nebuvo jokių valgomų padarų.
Merginos tingiai slampinėjo po pievą, besidairydamos kažko, kuo būtų galima susidomėti.  Arba užkąsti, nors maisto atsargų mes turėjome gana nemažai. Toliausiai buvo nusibasčiusi Tesa ir aš susidomėjęs stebėjau, kaip ji ima tirpti nebūties migloje. Ji žengė nusisukusi, žiūrėdama į žemę ir beveik nesidairė.
Staiga pakuteno pavojaus nuojauta.
- Tesa! - užrikau, pašokdamas ant kojų. - Atgal!
- Kas nutiko?! - pašoko ir Andromeda, bet aš, nieko nebesakydamas, bėgau ten, kur ką tik pradingo mergina.
Iš nebūties išniro akmenys, pasišiaušę žolių kupstai, tačiau Tesos ten nebuvo. O juk ji negalėjo taip toli nueiti, nebent pradėjo bėgti...
- Edvardai! - staiga išgirdau Komos klyksmą ir atsisukau – visa mūsų draugija pamažu pilkėjo ir blėso nebūtyje. Pagautas staigaus impulso, žengiau link Komos. Ji išryškėjo. Ji vėl buvo mano „rate“. Tačiau jame Tesos nebuvo.
- Ar matėte Tesą? - pačiupau už rankos kardininkę. - Kur ji nuėjo?
- Ji... ten, kur tu nuėjai... - išlemeno mergina, nesuprasdama, kas nutiko.
Apsidairiau aplink. Vis tiek – nėra Tesos... Pradingo. Išnyko.
- Eik atgal, - pastūmiau kardininkę. - Nenutolk per toli, nes ir tu išnyksi... Ar girdėjote? - užrikau. - Nenutolkite nuo kryžkelės! Ką tik pradingo Tesa! Žiūrėkite, kad nepamestumėte vienas kito iš akių!
- Bet ar gali taip būti? - Andromeda apsidairė po tuščią pievą. - Gal tik šiek tiek nutolo?
- Man atrodo, ji pametė mus iš akių ir mes tiesiog dingome iš jos regimo rato.
- Mes dingome? - pasitikslino vadė.
Aš brūkštelėjai delnu per kaktą – buvo drėgna nuo susijaudinimo.
- Man tiesiog pasirodė, kad jeigu mes čia pamesime vienas kitą iš akių – nebesurasime...
- Kai pamačiau tave, beišnykstantį nebūtyje, pagalvojau lygiai tą patį, - pritarė Koma.
Andromeda sunerimusi vis dar atkakliai laukė grįžtančios Tesos, bet kardininkė nesirodė.
Jos akys mąsliai prisimerkė, vadė staiga žengė į priekį ir pamojo mums:
- Eime, pabandysime ją surasti. Edvardai, tu žiūrėk, kad nepamestum iš akių Komos, o tu, maže, stebėk, kad visi likusieji būtų tau matomi.
Koma skubiai sulinkčiojo. Aš akimirksniu sumečiau, ką reikia daryti.
Mudu nutolome tiek, kad mano regimame lauke pasiliko tik princesė, o visi kiti išnyko nebūtyje. Tada aš sustojau ir šūktelėjau ją vardu. Koma pamojavo, tada Andromeda ėmė tolti nuo manęs, dažnokai dėbčiodama į mane akies krašteliu. Kai ją ėmė gaubti nebūtis, kilstelėjau ranką ir ji sustojo. Grįžo kelis žingsnius atgal ir ėmė dairytis po savo plotą, mano nebūtį... O Komai ji visai nebeegzistavo...
- Ar matai Kazą? - riktelėjau princesei.
- Matau!
- Pasikviesk jį netoli savęs, bet kad jo nematyčiau!
Koma nusisuko ir šūktelėjo. Netrukus pasakė, kad jis atėjo.
- Paklausk jo, ar girdi mane, - subaubiau.
Ji vėl pasikalbėjo su tuščia vieta, tada papurtė galvą.
- Jis toli?
- Keturi žingsniai...
Nustebau. Pasirodo, garsas irgi nepramuša nebūties sienos. Vadinasi, Tesa gali ramiausiai klaidžioti po užgimstančią – išnykstančią erdvę ir negirdėti, kad kažkas ją šaukia vardu...
Andromeda atsisuko aiškiai nusivylusi, tebežingsniuodama link manęs įdėmiai dairėsi aplinkui, tačiau tikriausiai Tesos nepamatė.
- Matyt, nukeliavo daug toliau, nei manėme. - Ji sugniaužė kardo rankeną ir, tikriausiai tikėdamasi visgi pamatyti neklusnią karę, dar sykį pažvelgė atgal.
- Garsas pro nieką taip pat nepraeina, - pasakiau. - Mes jos neprisišauksime.
- Iš kur žinai?
- Šalia Komos stovi Kazas. Negirdėjo mano bliovimo.
Andromeda pažvelgė į princesę, dar kartą dėbtelėjo atgal ir susigūžė:
- Eime prie visų. Man jau baisu darosi nuo šitos vietos.

Kazas išties stovėjo už Komos ir neramiai trypčiojo, žiūrėdamas sau po kojomis.
- Ar kuris nors susiprotėjote pasekti pėdsakais, gerbiamieji? - paklausė pašaipiu balsu. - Labai švieži, dar garuojantys pėdsakai. Aš šit galvoju, gal man Kandą pasikviesti ir pabandyti jam išaiškinti, kaip reikia sekti pėdomis, nes vargšas šunelis moka tik loti ir rankas bei kojas laižyti. Pats metas jam kuo nors mums pasitarnauti, o ne tik maisto atsargas mažinti kandiškais tempais.
Po jo žodžių mes bukai pasižiūrėjome į žemę ir aš iš karto pamačiau tai, apie ką nepagalvojau nuo pat pradžių. Šalia mano ir Andromedos pėdų aiškiai matėsi dar viena virtinė lengvų Tesos žingsnelių.
- Dar neužtrypėm... - Andromeda matė žymes lygiai taip pat puikiai. Ji skubiai pasileido jais, tarsi koks medžioklinis šuo, užuodęs grobį.  Rodės, ji pamiršo netgi tai, kad nereikia per daug nutolti nuo visų. Aš kiek paėjau paskui ją, tada sustojau ir sekiau akimis. Jau prasižiojau rėkti, kad nenutoltų, kai ji pati staiga sustojo. Tai buvo vieta, kur paskutinį kartą mačiau Tesą.
- Negali būti... - Vadė apsidairė, tarsi kardininkė turėtų būti kažkur visai greta, tada vėl nudūrė akis žemyn.
- Ką ten matai?
- Pėdsakai nutrūko.
- Gal ten žemė kietesnė?
- Mano pėdos yra. Ne kietesnė. O Tesos... jos nėra. Kažkokia mistika...
- Ateik čionai ir leisk mane, - pakviečiau nekantraudamas. - Gal aš ką nors pamatysiu.
- Ji nuėjo oru, ne kitaip. - Andromeda patraukė atgal, aš nusekiau kol kas neužtryptomis žymėmis pro ją.
Tesa žingsniavo visai neskubėdama, jos svoris buvo nedidelis. Kietesnėje dirvoje žymių galėjo ir nelikti, tačiau žolės – nors ir retos, jos buvo daug. Tesa negalėjo nenulenkti stiebelių, nebent tyčia saugojosi.
Būčiau pamatęs. Ji tikrai nesisaugojo.
Pėdsakai staiga pasibaigė.
Atsiklaupiau ant kelių ir atsargiai apžiūrėjau plotelį aplink paskutines žymes. Neįmanoma. Pėdsakai turi būti. Andromedos paliktos žymės aiškiai matėsi. Ir jos buvo ne gilesnės nei prieš tai. Vadinasi, jie nesutapo, kas ir taip neįmanoma – negalėjo gi Tesa stryktelėti per aštuonias pėdas į dešinę...
O jeigu?..
Aš dar kartą beveik apuosčiau Andromedos pėdsakus. Pėdsakai paprasti, niekuo neypatingi. Nusprendžiau visgi šiek tiek pasekti jais.
Nuėjau vos dvidešimt žingsnių, kai pasibaigė ir šitie... Nustebęs kelias akimirkas dairiausi tai į žemę, tai į nekantriai lūkuriuojančias ties riba merginas. Andromeda keliavo žymiai toliau. Tai kurgi jos pėdsakai?! Taip pat skraidyti pradėjo?.. Kažkoks sapnas, ne kitaip.
Gnybau sau į ausį. Skaudėjo, bet aš nepabudau savo apartamentuose, Cacoje, nors ir labai norėjosi. Vadinasi, išties daug keliavau ir šie pėdsakai tikrai pasibaigia čia, kad ir kaip kvailai tai atrodytų...
Vėl pažvelgiau į tuštumą, slepiančią horizontus. Žengiaus kelis žingsnius atbulas – tolimiausi medeliai išnyko. Tarsi nematomas dailininkas juos nutrynė. Iš smalsumo žengiau tuos pačius penkis žingsnius pirmyn.
Medžių nebuvo! Ten bolavo tik keli akmenys, kuriuos pamatęs iš nuostabos išverčiau akis ir dar pagalvojau, kad greičiausiai žiūriu ne į tą pačią vietą. Vėl žengiau atgal. Akmenys dingo. Nenuleisdamas akių  pavėžlinau į priekį...
Akmenų nė kvapo. Ir medžių nepamačiau. Tuščia.
- Kokius ten šokius šoki? - riktelėjo Kazas, priversdamas atsitokėti. Pasižiūrėjau į tris žmogeliukus lauko pakraštyje. Ar už nematomo barjero jie dar matė kardininkes, besiilsinčias kelių sankryžoje? Man jos neegzistavo. Ir aš dabar labiausiai bijojau vietoje jų pamatyti krūvą medžių ar akmenų...

----- ----- ----- -----

Kardininkės tebebuvo. Jos kaip tik ruošė pietus, ar vakarienę – dabar tai buvo nebesvarbu.  Pasaulis vėl susitraukė aplink mūsų būrelį.
- Ką ten pamatei? - pasidomėjo Kazas, kai susėdome draugiškai pakramtyti.
Aš sugromuliavau sprangų kąsnį ir mostelėjau „duonos“ gabaliuku į tuštumą:
- Ar pastebėjai, kad iš tuštumos išnyrantys daiktai kiekvieną kartą būna skirtingi?
- Tikrai? - numirėlis nustebęs dėbtelėjo į šoną, tingiai loštelėjo atgal ir vėl atsitiesė. - Na, lyg ir tas pats...
- Šitaip nepastebėsi. Manau, jei vieną vaizdą stebi daugiau žmonių, jis lieka toks pats. Bet, paėjus į šoną, tai pastebima labai ryškiai. Pabandyk...
Andromeda nustebusi grįžtelėjo į mus, tačiau jos burna buvo pilna, todėl vadė nepuolė klausinėti.
Kazas pakilo ir nupėdino link ribos. Tingiai sušoko „šokį“, pastovėjo kažką galvodamas, tada vėl pakartojo.
- Na, kaip? - šūktelėjau.
- Blogai, - niūriai pareiškė. - Tai reiškia, kad už ribos joks pasaulis neegzistuoja. Bent mums. Greičiausiai Tesa dabar klaidžioja viena po savo realybę...
- Taip manai? - susirūpino Andromeda.
- Taip turėtų būti... Galima nesunkiai patikrinti.
- Kaip?
- Ne po vieną, aišku. Va, pakilsime visi būriu, tada aš jums parodysiu.
Kol visi niūriai kramtė maistą, jis kažką linksmai niūniavo panosėje, tikriausiai negalėdamas atsidžiaugti savo atradimu.
- Kandas vėl surijo dvigubai daugiau, - pastebėjo Koma nepatenkintu balsu. Visi nedraugiškai dėbtelėjo į cerberį, tas ramiausiai užknarkė, pasidėjęs galvas taisyklingu puslankiu.

Kai pavalgėme ir susirinkome savo mantą, Kazas truputį pavedė visus keliu tolyn nuo sankryžos, maivydamasis taip, tarsi vaidintų Andromeda, tada sustojo ir mostelėjo atgal:
- O gal norite grįžti atgal ir dar palaukti kokio nors praeivio?
- Greičiau tu rodyk savo fokusą! - susinervino Benkartinas.
- O ką aš darau, gerbiamasis? Savaime suprantama, sankryžoje mūsų laukia fokusas!
Bambėdamos merginos pasuko atgal.
Deja, nei už dviejų, nei už keturių šimtų žingsnių jokios sankryžos nebuvo. Vien tik tiesus, lygus kelias. Ir jokios gyvos dvasios. Net mažiausio drugelio, tyliai plasnojančio tik jam vienam žinomais reikalais - ir to nebuvo.
- Nieko nesuprantu. - Galop nebeištvėrė vadė. - O kaip mes surasime Žaliąjį burtininką?
Deja, šito mes nežinojome.