tuščias

Mano žemė-
liūdna,
panaši į benamį-
sulysus
įraudus
basa

ir skruostikauliais
vėjas piešia ornamentus,
nes užuovėjos ten nebėra-

mėginau sodinti papartį,
bet išmindė per Jonines
kiemsargiai

kažkada dovanojau jai skėtį,
bet tikriausiai to buvo mažai.

Prašalaičiam dažnai
mano žemė-
lyg apsnūdusi dykuma-

dvi pėdutės
(sandalai tik du),
o svečiai šimtakojai
už durų keliauja ratu.

Mano žemė
kaip mažas žiogelis-
straksi šieno blakstienom ilgom,
o viltis, kad benamio švarkelis
kam patiks-
po paklodėm penkiom.

Ir tegul nieks nesako,
kad žino
kur surast
stebuklingus batus-
mano žemė basom
kiemą mina
pasitinka-palydi
tik kopų aidus.

Ir palabina tiktai kaimyną-
nematytas jis niekad
(bet žino) -
šiaurės vėjo sūnus.