Mirtis kuteno mano kaklą.

Pamenu, Tą Dieną Oras buvo oranžinės spalvos. Prisisunkęs neprinokusio apelsino kartumo. Atrodė, kad bet kurią akimirką gali pradėti lyti sutirštėjusiu cukrum.

Tą Dieną Mes paskutinį kartą buvom susikibę rankom. Sunėrę pirštus. Jaučiau, kaip į plaštaką trynėsi sutrūkinėjusios Tavo pirštų pagalvėlės. Mėgau Tą jausmą. Tavo rankos, rytais pjaustančios duoną... Tavo pirštai, savo šiluma ištirpdantys šaltą sviestą...

Kavos su pienu paskutinį puodelį gėriau Tą Dieną. Vėliau nenorėsiu prisiminti To skonio. Ir Ta spalva visada dažysiu Liūdesį. Tą Dieną Tu sudaužei Savo mėgstamiausią puodelį. Likai ištroškęs, sukepusiom lūpom. Užmynei ir įsipjovei pėdą. Tą Dieną.

Tu paprašei manęs, kad likčiau namie. "Pažadu, kad Visada Būsiu Toks geras kaip Šiandien. " Pasisiūlei nupirkti riešutų. Tu norėjai, kad iškepčiau pyrągą. Įdėčiau Tau, kai vakare eisi žvejoti ant liepto. Tą Dieną Tu neplanavai niekur eiti... Ėjai.

Pamenu.

Daugiau Tavęs nemačiau. Prie stalo kviesti Tavęs NEbereikėjo. Ir Niekas daugiau Taip NEbemokėjo nuskinti obuolių. Tyliai, neprižadinant Medžio. Ir Niekas daugiau NEbuvo vyresnis už mane 10 minučių...

Tą Dieną užspringau Krauju. Nežinau, iš kur jis atsirado...