Jo svajonė, kaip ir kiekvieno mažo berniuko, buvo tapti "Supermenu". Dabar jis -duobkasys, aprūdijusiu kastuvu kapojantis sudžiūvusią ir suskeldėjusią žemės plutą. Niekuo neišsiskiriantis žmogelis. Dieną, savo surambėjusiomis nuo sunkaus darbo rankomis, kasa duobes, kartais pašvilpiniuodamas kokią seną melodiją. Vakare pasižiūri "Panoramą" ir eina gulti. Ir taip kas dieną ištisus trisdešimt metų. Duobkasys jau užmiršo savąją vaikystės svajonę. Aukšti kryžiai ir antkapiai - vieninteliai dangoraižiai, nuo kurių jis gali nusileisti kaip "Supermenas".
Šiandien duobkasys ir vėl kasa duobę. Šį kartą sau (juk šiais laikais madinga iš anksto pasirūpinti amžinojo atilsio vieta). Įlipa į duobę - šalčiu dvekia. Stora žemės pluta susitraukia, pamačiusi svetimkūnį savyje. Čia "Supermenams" ne vieta, - pamano senis ir nukulniuoja namo žiūrėti "Panoramos".