Pasaka – 3

3. Raganų nusivylimas

Kai lovliai su Mantu ir karaliūnu grįžo iš Kaulo bobos urvo, kurį išvykdami paslėpė, nepraėjus nė kelioms dienoms, į tą vietą atskrido likusios raganos draugės.
— Žiū, ar neapsisuko man galva, o gal kas apžavėjo akis? Juk aš tematau tik rūkstantį kraterį, bet šalia jo nematau nei kokio kalno, nei mažiausio urvelio... — tarė pirmoji skrisdama ratu ant šluotos ir dairydamasi į visas puses...
— Po galais, ir aš nieko, net didžiojo jos urvo kalno nebematau... Visur plyni laukai... Gal čia mum nesant žemė drebėjo ir viską sulygino? — stebėjosi antroji.
— Kur tau žemė? Ar nežinai ir nesi mačiusi, kokie griuvėsiai lieka po žemės drebėjimo, o čia — nieko, net žolele jau viskas apaugę, lyg jokio kalno nebūtų buvę... Keista... Ir man tokie dalykai niekaip netelpa galvoje...
— Visi kalnai — gryniausi niekai... Keisčiausia tai, kad aš negirdžiu ir niekur nematau mūsų valdovės... Net jos gražiosios kumelaitės nebėra — štai kas kelia nerimą ir yra nesuvokiama... — graudžiai suaimanavo trečioji.
— Juk ne tik urvo, bet ir valdovės bei jos pagalbininkių niekur nesimato... Ar tik nebus atsitikusi kokia sunki ir niekada nebepataisoma nelaimė?.. Tik pagalvokit, nebėra mūsų valdovės... O ką begalime mes, kai net jos nebeliko?..
— Ko gero, mes visos esame patekusios į baisias kažkieno sukurtas žabangas. Aš daugiau ant šios prakeiktos žemės, kurią matau po savo kojomis, per visą likusį amžių nė kojos nebepadėsiu ir tuoj pat apsisukusi skrendu namo...
— Palauk, palauk... — vėl prabilo skrendančioji šalia, — Jei jau tie nevidonai surado ir nugalėjo mūsų valdovę, jei jie jau sugriovė Fimfos požemio karalystę, tai labai kvaila būtų net galvoti, kad tavo namai tave išgelbės. Ar tu manai, kad jiems nežinoma tavo buveinė ir kad tu dar gali ten ramiai gyventi? Nespėsi net sugrįžti, kai juodasis žaibas taip kirs tau į tarpuakį, kad net nesudejavusi ištiesi savo varganas kojas...
— Teisingai sakai, mums kuriam laikui reikia iš žemės visai pasišalinti ir apsigyventi kad ir tame nusususiame mėnulyje... Ten, kiek žinau ir girdėjau, be raganų dar niekas nėra buvęs ir mūsų niekas taip žiauriai nebepersekios...
— Tra-lia-lia, — apsidžiaugė visos ir uždainavo choru. — Dabar tie gudruoliai matys mus, kaip savo ausis. O jeigu dar tebėra gyvos, pas mus, kai įsikursime, galės atskristi ir valdovė su savo draugėmis, nes juk ji pati ten nustatė mūsų susitikimo vietą...
Raganos, nieko nebelaukusios, tą pačią dieną persikraustė gyventi į mėnulį, bet jos nežinojo, kad į mėnulį jau buvo nuskridę žmonės ir kad pas jas gali atskristi ir lovliai...