Gervinio antrininkas

Gervinio antrininkas buvo A.Kriaukaitė. Ji nepaliko jo ramybėje sapnuose, ji atakavo jį laiškais ir telefono skambučiais. Ji žinojo jo asmens kodą! Tai sudarė didžiulių nepatogumų. Ji rašė “kliauzas” jo vardu. Įvairių rašinėlių pasirodydavo tai vienur, tai kitur. Panelė, aiškiai, nejautė saiko. Nors ne visiems taip atrodė. Staigių judesių šarka už lango tarškėjo:
- Kas tu be jos? Tik pilkas raudonplaukis.
- Bet mano plaukuose daug aukso. Ko neskrendi pas plikį už tvoros?
- Nulinis estetas!
Ir taip visuomet. Jei padaras neteisus, jis darosi agresyvus. Kaip politikoje. Gervinis į politiką nesivėlė. Jis dėl jos nemiegojo naktimis. Tai antrininkė-Kriaukaitė savo pamfletais yrėsi prieš srovę, tempdama kartu Gervinio gerą vardą ir jo asmens kodą. Parazitinė blondinė nuodijo gyvenimą. Ji sėjo aplink save chaosą. O Gervinis troško harmonijos. Jam maloniausias laikas Šv. Mišiose būdavo: “Palinkėkite vieni kitiems ramybės.”, o Kriaukaitei - kai galėdavo alkūnėmis irtis prie altoriaus komunijos.
- Gelbėkite!,- sušuktų Gervinis, jei būtų Kriaukaitė, bet buvo Gervinis. Todėl tylėjo ir delsė. Ilgai delsė, oi ilgai. Jau oras namuose tapo netinkamu kvėpuoti, senolių nuotraukos smerkiamai žvelgė nuo sienų. Net namų bildukas morze kalė - “Nepasiduok!”. Ir Gervinis ryžosi. Ėmė skaityti. Ėjo į biblioteką. Prapruso. Susipažino su periodika ir bibliotekininkėmis (oho, 18-os raidžių žodis). Ir štai kartą, vartydamas naujausią “Bachūro” numerį, atrado save. “Aguonų lauke” - bylojo antraštė. “Gervinis” - bylojo parašas. Vajus prieš narkotikus buvo pačiame įkarštyje. Tekstas šiurpino. Net apie vitaminų žirniukus Gervinis nemėgo galvoti (dar gyvi buvo prisiminimai apie didžiulį žirnį nuo poliemelito, kurį liepė nuryti darželyje), o čia - švirkštai! Gervinis skubiai užsidėjo iš anksto paruoštą peruką su tokiais pat, kaip jo (ilgaplaukio plikio) plaukais ir patraukė medžioklėn.
Vyr. redaktoriaus Vladimiro nebuvo. Kavą gėrė tik moteriškoji kolektyvo dalis. Gerviniui prisistačius, viena nėrė į popieriuos, kitos nepajudėjo. Daug ryžto reikėjo Gerviniui, kad išaiškintų savo rūpestį dėl antrininko. Pranešimo finale jis vienu judesiu nusitraukė peruką, taip įrodydamas, kad galima apsimesti kitu, tiesiog dėvint peruką. Bet, atrodo, nieko neįtikino. Redakcija su autoriais nepasižinojo. Ji su jais bendravo tik per kasą. Ta, iš popierių, pakišo jam keliasdešimt litų ir popierių pasirašyti, o kitos toliau gėrė kavą ir kalbėjosi tik tarpusavyje. Gervinis pinigus paėmė. Kaip kompensaciją už vargą ir pažeminimą. Nupirko už visus gyvūnėlių maisto ir išmėtė jį Ąžuolyno prieigose katėms ir varnoms. Taip tai varnai-aferistei-Kriaukaitei, nemėgstančiai kačių, ir reikia.
Šioje vietoje tampa nebeaišku, su kuo turime reikalą - su Gerviniu ar su antrininku. Juk, jeigu egzistuoja jų charakterių skirtumai, tai pastarasis poelgis… Vienok, periodikoje ėmė šmėžuoti naujo grafomano pavardė (vien tik auksas valdo mus).