Kavinė

I scena
  Kavinė. Barmenas sklaido žurnalą. Padavėjų nematyti. Staliukai pustuščiai. Prie galinio sėdi vyriškis, gurkšnoja arbatą. Groja Coldplay (track 9).

Pro duris įeina mergina. Ilgu žaliu paltu, juodaplaukė, tankiais kirpčiukais ant kaktos. Atsisėda prie vyriškio.

Vyras (pakelia akis nuo  arbatos puodelio): Prašau?
Mergina: Arbata jau atšalusi.
Vyras (atsidūsta): Jaučiu. Šiame mieste viskas atšalę ir sustingę. Netgi arbata.
Mergina: Šaltis dažniausiai ateina pro neatsargiai praplyšusį sielos tarpą.
Vyras: Arbata juk neturi sielos!
Mergina: Bet ją turi tu.
Vyras: Iš kur žinote? Galbūt jau seniausiai parsidaviau šėtonui.
Mergina: Matau iš akių.
Vyras: Cha, sielos veidrodžiai…
(Mergina nusivelka paltą).
Vyras: Keista, kad prisėdote prie manęs.
Mergina: Iš tolo užuodžiu vienatvę.
Vyras: Ir ką gi man dabar daryti? Pavaišinti jus puodeliu gėrimo, apsidžiaugti, kad šalia prisėdo simpatiška mergina ar tiesiog apsimesti nesusipratusiu?
Mergina: Nedaryk nieko. Viskas įvyks savaime.
Vyras: Kas?
Mergina: Sužinosi vėliau. O dabar paskaityk man savo eilėraštį.
Vyras: Eilėraštį?
Mergina: Tą eilėraštį, kurį sukūrei, kuomet snigo neviltimi žinau, kad jį turi. Visados nešiojiesi su savimi.
Vyras: Bet iš kur gi tai žinote? Šito nežinojo niekas.
Mergina (įsakmiai): Skaityk.
Vyras: (nusijuokia) Kaip įsakysite… (iš švarko kišenės išsitraukia sulamdytą lapelį, atsikrenkščia):
Suskaldytas cinizmas,
Mažuose gabalėliuose
Sminga į sužeistą širdį.
Ant lūpų numirė žodžiai,
Saulė atgulė danguje.
Laimė pasislėpė jacintų glėby,
Demoniškas angelas nuskriejo tolyn,
Kraujo pursluose gimė viltis.
Mergina: Paskutinė eilutė pasibaigs dar neprasidėjusi.
Vyras: Kada?
Mergina: Rytoj.
Vyras: O kas vyks šiandien?
Mergina: Šiandien esime prie žydrojo tilto.
Vyras: Dabar?
Mergina: Dabar.
Vyriškis ir mergina atsistoja. Vyriškis užvelka merginai paltą. Abu juokiasi. Išeina pro duris. Barmenas nustoja skaitęs žurnalą.
Barmenas: Keista, (žvelgia į nuošalųjį stalelį) tik prieš minutę čia sedėjo vyras. (įsipilęs išlenkia stiklelį degtinės)

                                  II scena

Vyriškis ir mergina stovi ant tilto.
Mergina: Ant tilto sklaido nebaigtos klaustytojų mintys.
Vyriškis: O ko jie klauso?
Mergina: Laimės balso. Deja, dažniausiai ši lieka taip ir neišklausyta.
Vyriškis: Kodėl?
Mergina: Todėl, kad žmonės pernelyg pasinėrę į laimės kūrimą, netiki, kad laimė ateina nekviesta. Nepatiki jos egzistavimu.
Vyriškis (liūdnai): Manoji jau išėjo.
Mergina: Išėjo.

Į sceną įbėga mažas berniukas, traukia spalvotą mašinėlę, pririštą prie vilnonio siūlo.

Mergina: Čia tavo vaikystė.
Vyriškis (nusijukia): Šitas berniukas?
Mergina: Ne. Šita žaislinė mašinėlė (parodo pirštu) yra tavo vaikystė.
Vyriškis: Netikiu.
Mergina: Lipam žemyn..

Vyriškiui ir merginai lipant žemyn į sceną įeina berniuko motina.

Motina: Jokūbai, kiek kartų sakiau, kad negalima žaisti prie tilto! Žaisti vienam! (pakrato vaiką už pečių) Neklaužada vaikas!
Nusiveda berniuką, jis palieka mašinėlę.
Vyriškis (garsiai): Vaikas paliko žaislą.
Mergina: Pažaidė ir paliko. Pamiršo. Grįžęs namo prisimins, bet atgal nebegrįš.
Vyriškis: Bet vaikystėje niekas manęs nepaliko.
Mergina: Paliko. Buvai visiškai vienas. Pamirštas.
Vyriškis (pasipiktinęs paspiria žaislą koja): Kvaila lyginti gyvenimą su žaisline mašinėle.
Mergina: Pyksti. Žinau, kad pyksti. tai natūralu. Kraujuojančios žaizdos vis dar neužgijo. Kokia to eilėraščio pradžia?
Vyriškis (tyliai): Nesvarbu.
Mergina (rėkia): “Suskaldytas cinizmas/mažuose gabalėliuose/sminga į širdį“!. (tyliai)
Gimei 1965 metais, buvai nelauktas vaikas, vyriausias iš šeimos. Tu nekentei savo patėvio. Kartą jis tave primušė. Primušė už tai, kad nepašėrei gyvulių. Tu neverkei. Naktį tyliai išsmukai iš namų ir padegei tvartą.
Vyriškis (užrinka): Baikit!
Mergina (tęsia toliau): Prisimeni, kaip negavęs 5 kapeikų ledams, pavogei iš motinos 100 rublių?
Vyriškis: Nesuprantu, kodėl su jumis prasidėjau. Čia kažkokia beprotybė... taip, beprotybė. Einu namo, nebegaliu klausyti šitos gramafonijos! (eina)
Mergina: Stok!
Vyriškis (sustoja): Ko?
Mergina: Ant tavo plaukų nutupė boružė.
Vyriškis: Ką čia kalbate?
Mergina: Tau patiko boružės, visuomet jas piešdavai. Darželyje, mokykloje, pirmąjame meilės laiške.
Vyriškis: Iš kur jūs viską žin...
Mergina: Cit! Užtenka beprasmiškų žodžių. Laiko smiltelės bėga sparčiau, nei tikėjausi. Palydėk mane į autobusų stotelę.
Vyriškis: Išvažiuoji?
Mergina: Eisime į senąją stotelę. Sėsimės ant nublukusio suoliuko, išmarginto paauglių pėdsakais, senučių vargais ir skubančių žmonių rūpesčiais. Panardinsime kojas į saulėgražų lukštais nuklotą žemę ir vėjas nušluostys tavo ašaras.
Vyriškis: Aš neverkiu!
Mergina: Ašaros būna dvejopos rūšies. Matomos ir nematomos.
Vyriškis (nustebęs): Nežinojau.
Mergina (įsikabina vyriškiui į parankę): Primyn.

Vyriškis ir mergina nueina.


                                        III scena

Groja Avril Lavigne (Complicated)
Vyriškis ir mergina prieina prie vienintelio suolelio, stovinčio prie mašinų ratų vengiamo kelio.

Vyriškis (žiūrėdamas į laikrodį): Autobusas jau nuvažiavo, atvažiuos tik rytoj...
Mergina (atsisėda ant suoliuko): Pasek man pasaką.
Vyriškis (nusijuokia): Nė vienos nebeprisimenu. Pasakų aš nemėgdavau, labiau patikdavo komiksų knygelės.
Mergina (griežtai): Nemeluok.
Vyriškis: Kodėl tiek klausinėji, (atsisėda prie merginos) kodėl velki į paviršių mano sudulėjusią praeitį?
Mergina: Aš tavo pabaiga.
Vyriškis: Nieko nesuprantu.
Mergina: Suprasi. O dabar papasakok man apie Silviją.
Vyriškis: Apie tai bergždžia kalbėti...
Mergina (suima jį už rankos): Įsiklausyk. (scenoje suskamba merginos juokas) Girdi?
Vyriškis: Čia Silvos juokas!
Mergina (raginamai): Na?
Vyriškis (beviltiškai): Nesuvokiu... kas čia vyksta, nejaugi aš kraustausi iš proto?
Mergina (girežtai): Pasakok.
Vyriškis (liūdnai): Silva, klasės gražuolė, buvo pirmoji mano šešiolikmečio meilė. Tuomet būčiau galėjęs dėl tos panos padaryti bet ką. Lydėdavau ją namo, pirkdavau mažas dovanėles ir rašydavau meilės laiškus...
Mergina: Tęsk.
Vyriškis (dar liūdniau): Ji manęs nemylėjo, tik šaipėsi.
Mergina: Papasakok man apie išleistuves.
Vyriškis (užsidengia rankomis veidą)
Mergina: Jūs rengėte vaidinimą. Pasaką.
Vyriškis: Ji vaidino nuostabiai.
Mergina: Po vaidinimo siūlei jai savo apgailėtiną širdį.
Vyriškis: Ji ir taip ją turėjo.
Mergina: Ką tuomet ji padarė?
Vyriškis: Ji juokėsi. Juokėsi iš manęs.
Mergina: O ką padarei tu?
Vyriškis (tyli)
Mergina (piktai): Atsakyk!
(....)