Iš vakaro maldų

Šventa sekundė, kurioj atėjom iš dangaus apsunkusio lopšio;
Žemės vabalas, užkopęs į ugniaspalvę aguoną pelenais atsiduso,
Suvirpėjo prieš oro gūsį krintantis meldas
Ir laumžirgis paskutinįsyk sparno vaivorykšte laimino vandenį.
Padėkokim sekundės strėlei, kurios išsigandom
Ir ėmėm blaškytis, ieškodami sau piemens,
Nes kitapus žemės ramiai miegojo supamas vėjo rugys
Ir šviesa rado prieglobstį medinės bažnyčios kamputy.
Padėkokim sekundei, kurioje atvėrėme širdį
Ir niekas į ją neįėjo,
Nes kitapus žemės lašas skverbės i dūstantį pumpurą
Ir spindulys į pamirštą gluosnių giraitę.
Padėkokim sekundei, kurioj mūsų meilė graudžioji išsprūdo
Ir likom vynioti tuščius tinklus,
Nes kitapus žemės, virš žydinčių vandenų,
Kamanė skrido į savo narcizą
Ir jiedu, vaiko rieškučiom pasėmę šviesą iš nakties
Pakilo virš aitrių dilgėlių ir dalijosi džiaugsmą po trupinį.
Padėkokim sekundei, kuri juokės iš alkanų žvilgsnių,
Kai lyg smiltis prieš dykumą stojom prieš praeitį,
Išsižadėdami ir vis jos tykodami,
Iš surambėjusios širdies ir sužvarbusio kūno,
Blaškomo it geltonas rudenio lapas,
Iš blankios atminties, kurioj nieks nebekrykštauja vaiko balsu;
Kitapus žemės voro siūlais slystantis lašas kaip visas gyvenimas!
Padėkokim.
Kai žemuogių pievoj upelio versmė prasiverš
It kvapas iš sprogusio pumpuro.
Sunkiam rūkui kylant virš medžių šakų,
Pirmąsyk prasimerkus paukštuko akis
Į pelenspalvę naktį ir sudrumstą dangų.
Lyg jis slėptų kibirkštis po ramumu.
Lyg po lengva mėlynkloste kas saugiai šnarėtų.
Šventa sekundė, kurioj būsime visko netekę.