Velnių medžiotojas, 21 dalis

VARTAI


Kelionė atgal į Zeiną neprailgo - aš mintinai žinojau kelią ir vedžiau trumpiausiu. Ten, kur nebuvo jokių postų, nieko. Tai buvo mūsų atsitraukimo kelias, kai sprukome nuo raugalų. Bet dabar neketinome sprukti.
- Na? -Koma palietė mano ranką ir nusišypsojo. - Kaip jautiesi?
- Puikiai. - Žodis išsprūdo greičiau nei pagalvojau, ar iš tiesų taip puikiai. Įpročiai...
- Aš vis galvoju: koks tai jausmas - kažką užmušti savo rankomis? Juk mes juos žudysime, ar ne? Aš juk dar nieko neužmušiau ir nemanau, ar norėčiau...  Ar aš gailėsiuosi po to?...
- Nežinau, - papurčiau galvą, - manau, dėl šitų raugalų tu nesigailėsi.
- O... - ji pristabdė, bet netrukus vėl prisivijo. - O žmonės?
- Žmonių ten nebus... O jei klausi, kaip jaučiamasi užmušus žmogų, tai aš tau atsakyti negaliu. Tai nuo daug ko priklauso.
Ji žiūrėjo į mane keistu žvilgsniu ir aš po kiek laiko pratęsiau mintį:
- Na, man beveik visą laiką pasitaikydavo vien plėšikai ir galvažudžiai. Nudėdamas tokius jauti, kad darai paslaugą taikiems žmonėms. Todėl miegi ramiai... Tačiau pasitaikydavo ir paprastų vyrukų - kad ir Alibahe. Šlykšti vieta tas Alibahas, jei nemoki elgtis kaip ten priimta. Na, nudedi kartą  kokį nors išsišokėlį ir tada savaitę galvoji, kas gi ten nutiko... tavo kaltė buvo, ar jo?.. Greičiausiai jo, jei nesugebėjo svetimšaliui pirmų klaidų atleisti ir bent paaiškinti, ką jis blogai padarė.
- Ir kiek tokių buvo?
- Pirmosiomis dienomis aš skaičių pamečiau, - prisipažinau.

Nes tai buvo gryna tiesa - Alibahe vyrai prisikišę į galvas tiek nesąmonių, kad net nusičiaudėti reikia teisingai, antraip kas nors būtinai palaikys tai įžeidimu. Kitų gal ir nelabai prisimenu, bet savo pirmą auką - kaip vakar...
Tai įvyko prie sostinės sienų. Aš buvau ką tik atsivilkęs iš dykumos, o mano arklys beveik smėlį liežuviu braukė. Reikėjo kuo skubiau rasti užeigą, o tokių netrūko išorinėje sienos pusėje, kur sumanesni žmogeliai už vandenį  trigubą kainą plėšė. Mieste vandens, žinoma, netrūko, bet pasižiūrėjus į dykumos apsuptą Alibahą, neišmanantieji pagalvodavo kitaip ir mokėdavo kiek paprašyti, kol įjoję į miestą suprasdavo esą apmulkinti.
Būtent toks neišmanėlis buvau ir aš. Sumokėjau už savo kuino išgertą vandenį tiek, kad bet kurioj kitoj vietoj už tuos pinigus būčiau mėnesį pragyvenęs be rūpesčių. Kol gyvulys gėrė, aš užsukau vidun ir kaipmat pritraukiau dėmesį.
Alibaho gyventojai mėgsta puoštis - šito iš jų neatimsi. Moterys dievina gausiai siuvinėtas suknias, brangius karolius, triskart vyniojamus apie kaklą, veidai tiesiog nušlifuoti visokiomis pudromis - šmudromis... Į kai kurias pasižiūrėjęs nesuprastum, ar prieš tave mergina, ar bobutė - visos panašiai nusitinkavusios... Vyrai taipogi nesuka nosių nuo juvelyrinių dirbinių - čia ypatingas dėmesys skiriamas rankogaliams ir krūtinei. Kuo įspūdingesnis medalionas, ar kuo labiau nublizginta ir brangakmenių prifarširuota apyrankė, tuo stambesnis šulas. Jie visi ten priklauso kokiam nors klanui ar šeimai, o šeimos neretai taip susirieja, kad visi nariai išeina į mažą, asmeninį karą. Net ir virėjos...
Bet tuo metu aš to nežinojau. Stovėjau su savo neplauta raitelio apranga, nuo manęs trenkė prakaitu, o prieš save mačiau negausų lankytojų būrelį, išsipuošusių tarsi į kokį karnavalą. Keturi jauni vyrukai ir trys merginos. Tikriausiai merginos - per storą pudros sluoksnį sunkiai galėjai nustatyti ne tik amžių - kai kuriais atvejais abejonių kildavo ir dėl lyties...
Aš pūstelėjau nuo barzdos kažkokią dulkelę, ryžtingai priėjau prie moters, kuri šluostė skuduru bokalus ir burbtelėjau, kad duotų ko nors geriamo, bet ne pernelyg stipraus. Paprastai užeigose visi žiūri savo reikalų, tačiau čia jaunimui aiškiai parūpo manieji - nugara jaučiau visų keturių žvilgsnius. Ir ne taip smarkiai - trijų abejotinų merginų...
Nežinau, kuris šėtonas timptelėjo mane už liežuvio, bet, vos tik gavęs pilną bokalą, aš atsisukau su juo rankoje ir tarstelėjau, jog geriu į visų trijų merginų sveikatą ir tegul jos būna tokios gražios (liežuvis vis dėl to apsivertė tokiam grožio išniekinimui) visą likusį gyvenimą.
Tikėjausi, kad jaunimas sutriks  ir galbūt taip nebespoksos, bet tuoj sutrikau pats.
Jei iš pradžių vyrukai į mane žiūrėjo kaip į kokį keistuolį, gana nepiktai, tai dabar trys paniuro, o vienas išsišiepė iki ausų ir jau siekė savo kardo rankenos. Neištraukė, o tik patogiai pasidėjo ranką...
Nors mano bokalas ir toliau nepaliaujamai tuštėjo, aš kaipmat sumečiau, jog ką tik padariau kažką negero.
- Matyt, labai nori iškeliauti pas savo protėvius? - paklausė išsišiepėlis, žengdamas link manęs porą žingsnių. Kalbėjo su akcentu, sunkiai apversdamas liežuvį, bet iš burnos nesmirdėjo nei alumi nei vynu. Buvo blaivus, kitaip tariant. Kas čia jam nepatiko?..
- Gerai jau gerai... - trinktelėjau tuščią bokalą. - Atleisk, jei įžeidžiau tavo paną. Atsiimu savo žodžius - tegu ji nebūna graži visą savo likusį gyvenimą...
Mergiotė purkštelėjo įsižeidusi ir aš iš karto supratau, kuri iš trijų yra laikoma jo pana. Jau norėjau eiti, bet bernioko kardas nelauktai iššoko priekin ir įsibedė į medinę sieną, užtverdamas man kelią.
O pats jis šypsojosi jau truputį mažiau.
- Tu jau du kartus įžeidei merginą ir mane. Nejaugi tikiesi, jog paleisiu tave be dvikovos, kurioje turi viską nuplauti savo krauju?
O dabar jau aiškiau. Jaunimas linksminasi, kabinėdamasis prie atvykėlių. Bet dėl įžeidimo man taip ir liko neaišku. Neprisiminiau, kada tai buvo pirmą kartą, o antrą tai jis pats išprovokavo...
Kai jam tai pasakiau, berniokas išraudo, patraukė kardą ir dėjo delnu man į veidą. Nestipriai, bet užteko, kad sunervintų...
- Klausyk, o tu nepagalvojai, kad dvikovos metu aš galiu tave nudėti? - paklausiau, vis dar nesigriebdamas ginklo - velniai žino, kokios pas juos taisyklės. Aš nenorėjau susipažinti su sostinės apsauga jau pačią pirmą dieną... - Kokia iš tavęs tada bus nauda tavo merginai? Jei nori, galiu pakartoti savo atsiprašymą, bet aš nenoriu jokių kautynių.
Vėl smūgis pirštine.
- Neteisingai, smirdžiau, - pamokomu tonu tarė jis. - Dvikova baigsis tik tavo mirtimi, nes tu esi neteisus. Teisūs nežūva taip niekingai, kaip žūsi tu. Juos apsaugo tiesa!
Jo filosofijoje buvo tiek skylių, kad jas matė netgi toks  nefilosofas kaip aš. Man pasidarė juokinga ir, nemokėdamas jam filosofiškai atsikirsti, aš tiesiog nusijuokiau. Jis užsimojo trečiam smūgiui per veidą.
Bet nepataikė, nes aš pasilenkiau ir trinktelėjau per žiauną iš apačios. Jis žioptelėjo ir puolė klykti nesavu balsu, taškydamasis į visas puses raudonomis seilėmis - tikriausiai užkando savo liežuviu...
Kardą paleido, nes reikėjo gi vargšui užsidengti burną abiem delnais...
Kai galop skausmą galutinai pakeitė įniršis, jis pasilenkė savo kardo ir puolė mane.
Sušvytravo gana profesionaliai, bet per beprotybę  nepataikė kur reikia. Aš išsitraukiau peilį ir vargšas netrukus gulėjo ant žemės su skylute krūtinėje, tiesiai virš medaliono. Padariau paslaugą ne tiek sau, kiek užeigos savininkei, kuri vos nepakliuvo po bepročio ašmenimis. Bet vis tiek  šlykštu...
Likę trys spoksojo akmeniniais veidais, kol jų draugužis krito, tada merginos puolė klykti nesavais balsais, o berniokai jau graibėsi savo ginklų.
- Tiesa jūsų draugo neapsaugojo, - grėsmingai perspėjau juos. - Jums ji irgi gali nepadėti.
Tai privertė juos susimąstyti. Paskatino dar neataušęs pavyzdys po mano kojomis. Taigi, aš ramiai išėjau, viduje taip ramiai nesijausdamas. Ar tiesa buvo mano pusėje? Velniai žino. Tačiau jėga ir meistriškumas buvo, nors jie mane menkai guodė.
Aš suklydau - berniokai tikrai nesikabinėjo prie manęs. Aš nusidėjau pagal visus Alibaho nerašytus įstatymus. Ir jų laikėsi visi alibaho gyventojai, kad ir kokie keisti jie būtų...

- O toliau? - paklausė Koma.
- Įjojau į miestą... Tą patį vakarą buvau iškviestas į dvikovą dar penkis kartus, kol pagaliau mane surado valdovo pasiuntiniai ir pakvietė į rūmus. Ten man viską paaiškino, nes norėjo, kad darbo metu skersčiau velnius, o ne vietinius gyventojus. Bet kas iš to paaiškinimo... Teko dar savaitėlę pačiam mokytis visokių elgesio subtilybių,  kol pavykdavo praeiti centrine gatve nieko neužkliudžius ir neužmušus...
- O man pasakodavo apie Alibahą kaip apie kokią pasakų šalį, kurioje pilna lobių, paslapčių, gražių princų... - prisiminė princesė.
Aš išsišiepiau nuo ausies iki ausies, bet nespėjau nieko pasakyti, nes už nugaros užgiedojo Kazas:
- Ir teisingai sakė, brangioji! Argi nežinojai, kad pasakose neretai surašo gryniausią tiesą? Tik nukerpa negražiausias ir prasčiausiai skambančias vietas - kad vaikučiai galėtų ramiai užmigti ar neišsibėgiotų iš siaubo. Alibahe išties daug lobių. Ir paslapčių. O viena iš paslapčių yra ta, kad visi lobiai saugiai guli po Alibaho tvirtove, ižde ir tą iždą saugo rinktiniai kariai.
Ką dar ten minėjai? Princai?... Yra ir tokių - ką tik Edvardas pasakojo tokiems šonus vanojęs, cha cha...
Juokėsi Kazas vienas, bet tikriausiai ir nesitikėjo, kad kas nors jam pritars.
- Aš dar buvau maža, - truputį įsižeidusi atrėžė Koma. - Ir man nerūpėjo nei lobiai nei princai...
- Tylos! - atsklido iš šono kažkurios kardininkės šūksnis. - Jau netoli!...
Mes įėjome į mišką. Merginos išsisklaidė plačia „vėduokle“ priekyje, slinkdamos tyliai kaip katės su paruoštais ginklais rankose. Jų tamsūs apsiaustai greitai pranyko šešėliuose.
- Mes atbėgome iš ten, - parodžiau peiliu į dar neišsitrynusių pėdsakų virtinę. Tikriausiai raugalai visai pusakliai, jei nepamatė tokio „tako“. Dabar juo galėjome tiksliai grįžti iki pat tilto.
Miške buvo tamsu - saulė čia vargiai ką nors apšvietė, bet miško prietemas kartais perskrosdavo pro tankią lapiją prasprūdęs varganas šviesos spindulys. Iš pradžių jais dar džiaugiausi, bet netrukus akys apsiprato ir šviesa tapo ne itin pageidautina.
Kardininkes aš aiškiai mačiau - kai kur virptelėdavo sujudintos šakos, pasigirsdavo trekštelėjimas...
Priekyje kažkuri šūktelėjo, perspėdama apie kažkokį radinį. Kai prisiartinome, ji mūsų jau laukė kiek pablyškusi, spoksodama sau po kojomis. Taip pat tylėdama parodė į priekį.
Koma aiktelėjo ir tas pats aiktelėjimas atsklido aidu iš visų pusių.
Sabriną, kurią negyvą palikome miške, raugalai pakabino ant medžio, prieš tai šlykščiai apdoroję ir išsityčioję. Kam reikėjo šitaip vargintis ir kelti negyvą kūną į medį, aš nepajėgiau suprasti. Raugalų galvose mintys tikriausiai sukosi į priešingą pusę...
Negalėjau ramiai žiūrėti į tokį kūno išniekinimą, o Koma tik smarkiai suspaudė kardo rankeną ir aš supratau, kad jos nebekankina jokios pašalinės mintys dėl raugalų žudymo.
- Aš jiems visiems už tai odą nudirsiu... - sušnypštė ji ir nusuko akis. Andromeda greitai pribėgo prie lavono ir nukirto prilaikiusias virves - kūnas šleptelėjo ant žemės.
- Sudeginti! - riktelėjo vadė. - Neškite šakas! Padegsime prieš pat puolimą - tegu dūmai bus mūsų puolimo ženklas... Ir nesigailėti nė vieno!
Pritariamai murmėdamos kardininkės skubiai sunešė krūvą sausų šakų ir užkėlė lavoną ant laužo.
- Tiltas visai netoli, - pasakiau. - Galime degti dabar. Kol dūmai pakils, mes jau būsime kieme.
- Jei jie nepakels tilto... - piktai atrėžė Andromeda. Aš prisiminiau perpuvusias pakėlimo įrenginio konstrukcijas ir šyptelėjau.
- Nepakels, - papurčiau galvą.
Cemetra įskėlė skiltuvu žiežirbas ir sausų žolių kuokštelis suliepsnojo.
- Gerai, dek, - linktelėjo vadė. - Ir eime skaldyti neplautų pakaušių...
Šakos linksmai užsiliepsnojo ir merginos ryžtingai patraukė link tilto, kur tikriausiai miegojo du raugalai, turėję saugoti kelią.
Šitie du ir žuvo pirmieji. Nemačiau, kaip tai nutiko, nes nebuvau pirmose eilėse - mane aplenkė kraujo ištroškusios merginos. Bet tikriausiai mirė miegodami, net nepastebėję, kas perrėžė jų gerkles.
Lankininkės įsitaisė tilto šonuose ir nusitaikė į kiemą, tuo tarpu tuzinas juodų siluetų perlėkė tiltą ir užpuolė pirmuosius sargus, kurie vaikštinėjo visiškai ramūs ir nesitikėjo jokios atakos. Ir dar tokios tylios - prasidėjus įsiveržimui nenuskardėjo joks kovos šūksnis...
Tik Benkartinas puolė šnopuoti ir pūkšti, bet jo apimčių kareivėliui tai dar atleistina. O va Koma mane gerokai išgąsdino, palįsdama po plačiais raugalo ginklo ašmenimis. Tesos pamokos nenuėjo veltui - išlindo ji taip pat greitai ir užsimetė kardą ant peties, o raugalas susmuko ant žemės, pamesdamas savo ginklą iš rankų.
- Ką darai, beprote? - užrikau ant jos. Mergina tik dėbtelėjo į nukautą raugalą ir truktelėjo pečiais...
Iš pastato išvirto nauja gauja staugiančių kasbų - o pats pirmas lėkė puošeiva su siauru durklu letenoje.
- Pirmas mano! - garsiai surikau. - Pasisaugokit jo!
- Strėlių! - išgirdau Andromedos šūksnį ir nuo tilto tuoj pat atskriejo dvi strėlės, pasirinkusios po taikinį.
- Pakartot!
Dar dviems raugalams nusivoliojus po kojomis,  man pagaliau pavyko atkreipti į save puošeivos dėmesį. Jis užsimojo savo durklu ir šmaukštelėjo juo vos neperrėždamas man gerklės - spėjau prisidengti savo peilio ašmenimis, tačiau durklo ašmenys nuslydo ir perrėžė man rankovę...
Atšokau nuo kasbo ir tada puoliau pats. Jis išsisuko nuo smūgio ir grįžtamuoju judesiu vos nesuvarė durklo man į nugarą. Spėjau apsisukti ir brūkštelėti jam per nagus - jis vos neišmetė ginklo...
Skubiai perėmė durklą į kitą ranką ir aš nusišypsojau - persvara buvo mano pusėje. Mačiau tai netgi iš jo akių - jos kaip paklaikusios ėmė šaudyti į šalis, ieškodamos kažko, kas galėtų jam padėti.
Bet netgi kairiąją ranka jis gynėsi stulbinančiai puikiai - jei ne atremdamas ašmenimis, tai išsisukinėdamas... Apgaulingi judesiai jį gerokai sekino, tačiau kova užsibaigė labai jau netikėtai - zvimbtelėjo strėlė ir puošeiva parkrito ant žemės su iš galvos styrančiu kotu...
Lankininkė pamojavo man nauja strėle, aš jai piktai mostelėjau. Ir nudėjau kitą raugalą - tam, kad pasijusčiau geriau.
Merginos jau šturmavo pastatą - pusė pranyko viduje. Dvi gulėjo nejudėdamos kieme, prie jų pasilenkusios kažką veikė Cemetra su Raize.
- Gyvos?! - šūktelėjau.
Ragana  ir gydytoja linktelėjo beveik vienu metu ir aš nusiraminęs nubėgau paskui merginas.
Kieme krito per dvi dešimtis raugalų ir oras nuo šitiek nesipraususių kūnų gerokai prasmirdo. Bet viduje jis buvo dar prastesnis. Vos tik atsidūriau prie laiptų, iš viršaus beveik man po kojomis šleptelėjo kūnas. Kažkas viršuje sužviegė nesavu balsu...
Čiupau deglą ir, šokdamas iškart per tris pakopas, pasiekiau apgriuvusią sieną - čia sėdėjo viena iš kardininkių ir laikėsi už peties. Raugalas prie jos kojų ką tik išleido paskutinį kvapą.
- Smarkiai sužeidė? - pasidomėjau.
- Petį prakirto... - sušnypštė ji. - Kautis nebegalėsiu...
- Nieko, tuoj ateis Cemetra. Laikykis!..
- O kas man belieka?..
Didžiojoje salėje triukšmo buvo daugiau nei vaizdo - dauguma deglų jau buvo nukabinti ir jų liepsnų atšvaitai blaškėsi tarp kolonų. Raugalai bėgiojo kaip įkirpti, kai kurie netgi neginkluoti, o kardininkės šienavo juos nesismulkindamos. Koma stovėjo atsirėmusi į sieną šalia įėjimo ir užsimojo, kai įėjau .
- Čia aš! - skubiai šūktelėjau ir pamačiau, kad ji laikosi už šono. - Ir tave sužeidė?
- Truputį įpjovė... - atsiduso ji. - Bet aš jį nustūmiau nuo laiptų.
Žaizda buvo negili, tačiau kraujas sunkėsi pakankamai aršiai. Aš ištraukiau iš kišenės tvarsčio gabalėlį ir prispaudžiau prie žaizdos.
- Laikyk, tuoj ateis Raizė arba Cemetra.
-Taip... - Koma giliai atsiduso. - Aš nudėjau tris, Edvardai. Du kieme ir vieną čia...
- Tu šaunuolė.
- O tu kiek? -nušvito ji.
- Vieną...
Ji nustebusi pažvelgė man tiesiai į akis - pagalvojo, kad juokauju.
- Neturėjau progos - merginos buvo labai aršios, - gūžtelėjau pečiais. Ji nusijuokė.
Kažkur tarp kolonų krioktelėjo paskutinis raugalas ir salėje įsivyravo tyla.
- Atneškite sužeistąsias! - įsakė Andromeda, artindamasi prie įėjimo. Tuo metu, kai ją išvydau, jos akys buvo pilnos ašarų. Tikriausiai dar kažkas žuvo...
Staiga ji sustojo ir didelėmis akimis pasižiūrėjo į Komą.
- Tu... - ji atrodė apstulbusi. - Tave juk užmušė ant laiptų! Ką tu... Kaip tu...
- Mane? - princesė išsitiesė ir susiraukė iš skausmo. - Apsirikai. Tik truputį brūkštelėjo... Ar tu dėl to ir verki?
Andromeda nusivalė ašaras ir staiga nusišypsojo.
- Tikriausiai... Bet aš buvau įsitikinusi, kad tave perkirto. Tuo metu prie įėjimo mane užpuolė ir aš negalėjau prieiti ir padėti... Bet įsiutau pakankamai.
- Manęs neperkirto. - Koma vėl susiraukė ir stipriau prispaudė tvarstį. - Tamsu buvo, ką tu galėjai matyti?
- Tikriausiai, - linktelėjo vadė. - Labai gera tave matyti gyvą, maže.

Sužeistąsias ir burtų pagalba baigiančias gyti merginas atvedė į salę, įėjimą užbarikadavome.
- Na, Edvardai, kur gi tie vartai? - paklausė Koma. Aš parodžiau į tamsą tarp kolonų.
- Turėtų būti anoje pusėje.
- Gerai, jūs saugokite įėjimą. - Paliepė Andromeda kelioms kardininkėms. - Eime, patikrinsime.
Fakelo neištraukiau iš kolonos, kaip tai dariau sapne - jį man padavė Andromeda. Ir lipti per miegančius nereikėjo - tik per lavonus ir jie nereiškė jokių pretenzijų, jei netyčia kurį užkliudydavau...
Kitą salės galą pasiekėme greitai, bet čia manęs laukė nusivylimas - nebuvo jokios nišos, nors fakelai tebestovėjo savo vietose. Aš uždegiau juos visus ir sutrikęs stovėjau prieš sieną, glostydamas barzdą...
- Nėra... - atsiduso Andromeda. - Bet nors Zeiną iškuopėme. Tegul bent vietiniai mus prisimins kaip didvyrius.
- Jie turi būti čia! - pareiškiau užsispyręs.
- Bet nėra. - Koma pabučiavo mane. - Nenusimink...
- Apžiūrėkite visas sienas! - įsakė Andromeda merginoms ir jos pasklido po salę. Aš sutrikęs bandžiau prisiminti sapną, bet buvau visiškai įsitikinęs, kad būtent ši siena ir yra ta... Sapnai gal ir ne visada tikslūs, bet šitas kartojosi kelis kartus. O sutapimais pastaruoju metu aš mažai tikėjau.
- Nėra, - atraportavo grįžusios merginos.
- Dingstame iš čia, - padarė išvadas Andromeda. - Edvardai...
- Palauk! - staiga šūktelėjo Koma. Ji priėjo prie sienos ir perbraukė delnu per akmenis. - Čia kažkas ne taip. Šita siena pastatyta visai neseniai...
- Kaip... - žioptelėjau.
- Štai linija, kurioje joks akmuo neužeina vienas ant kito, - parodė Koma. - Pašvieskite čia daugiau!
Sukišome fakelus kuo arčiau ir ji nubrėžė pirštu per siaurą griovelį tarp akmenų.
- Siena prasideda čia, o šita jos dalis žymiai naujesnė. Kažkas čia užmūryta... - ji paėjo kiek į šalį ir staiga sustojo už aštuonių žingsnių. - O čia naujoji siena baigiasi ir toliau prasideda senoji... Edvardas teisus - čia kažkokia niša.
- Patikrinsim. - Linktelėjo vadė. - Prie įėjimo mačiau rąstą...


Atvilkome minėtąjį rąstą trise - su Benkartino ir Kazo pagalba. Tikriausiai raugalai ant jo sėdėdavo, nes kvapelį medis turėjo prastą...
- Keliam... - pūkštelėjo didenybė ir mes bendromis jėgomis ištiesinome rąstą galu į sieną.
- O dabar, merginos, truputį stumtelėkit... - patarė Kazas ir vos nepaleido, kai dvi kardininkės įsiręžusios  pastūmė „taraną“ į sieną. Dusliai sugaudė, tačiau mūras atlaikė. Per silpnas stumtelėjimas...
- Atgal. - Sukomandavau. - Dar kartą, tik smarkiau!
Į rąsto galą įsikibo ir Andromeda. Aš vos nepaleidau savo pusės, kai antras smūgis į sieną išmušė akmenį, tačiau rankas nugėlė neblogai.
Prie skylės susibūrusios merginos paklibino aplinkinius akmenis, bet tuoj pat atsitraukė ir padėjo mums panešti rąstą atgal. Tas, kas sumūrijo šitą sieną, aiškiai buvo ne raugalas - darbas buvo gerai padarytas...
Trečias smūgis išvertė antrą akmenį ir išjudino aplinkinius. Mes numetėme rąstą šalin ir greitai praplatinome skylę tiek, kad pro ją nesunkiai galėjo pralįsti žmogus. Įlindau vidun pats pirmas ir iš karto fakelo šviesoje pamačiau baltą kvadratą, koks buvo ir sapne...
Kad būčiau visiškai įsitikinęs, apžiūrėjau iš arti.
Tikrai vartai - visi išmarginti smulkiausiais raižiniais, vaizduojančiais paukščius. Ir net neužrakinti - žiedai nebuvo surišti jokia viela. Raugalai tikėjosi, kad šių vartų paprasčiausiai nesuras...
- Ką ten matai? - pro skylę jau lindo Andromeda...
- Čia tikrai vartai, - atsiliepiau. - Nors dabar imk ir eik...
Ji priėjo ir prikišo savo šviesą. Aš prisiminiau Žaliojo Burtininko žodžius prieš išvykstant į pragarą - Rojuje mūsų lauks pavojai.  Nes Rojus - ne gyvųjų žemė...

Nedidukas mūsų būrelis nesunkiai tilpo nišoje, kur aš ir papasakojau visiems, kas mūsų laukia už vartų.
- Nesilieskite prie jokių daiktų, neatsilikite, - dėsčiau lakoniškai trumpai. - Nežinia, kaip mes pateksime į Valhalą ir ar sulauksime iš ko nors pagalbos. Tik žinau, kad Rojus mums toks pat pavojingas kaip ir  pragaras. Būkite visi budrūs... O dabar malonėkite padėti atidaryti šiuos vartus!