išsišluosiu akis

išlaižau tavo veidą
iš savo minčių
išsišluoju akis,
kad daugiau nematytų
išvalau
kraują
nuo promilių
apglėbiu
saulę
nupieštą danguj
išmatuot negaliu
dangaus begalybės
skausmo bedugnės
kai tuščia viduj
ten kur skrandis
atrodo ten sėdi piktas žmogiukas
juodai nusidažęs akis
ir dantis
bet saulė nešildo
akyse nėra vilties
popierinėse gėlėse
drugeliai nesigano
o aš nebematau tavęs
ir promilių trūksta
ištrūkusių laisvėn
taip norisi rūko
ant neregių akių