Įspūdžiai [Pasivaikščiojimai]

Įžanga
“Įspūdžiai” tai – pasakojimai iš vaikystės prisiminimų. Pirma norėjau visus sudėti iškart tačiau pagalvojau, jog tingėsite tiek daug skaityt vienu metu. Todėl paprašysiu paskaitinėti dalimis. Pažadu viską sudėlioti kuo patogiau. 


PASIVAIKŠČIOJIMAI

Pamenu, kai buvome maži, tėvai mus išsivesdavo pasivaikščioti po Vilnių, susitikdavome su jų draugais, dar tada studentais. Kai kurie iš jų taip pat atsitempdavo savo pyplius, tokius bežioplinėjančius padarus kaip mes. Ramūs būdavo pasivaikščiojimai – puodelis kavos, ledai ar mažytis pyragaitis. Tuomet kavinės kvepėdavo kitaip. Mane, dar penkiametę mergaitę, žavėjo tas tikros kavos kvapas. Prisiplojęs prie durų ir langų, įsispraudęs pastalėse, susiraizgęs ant baro ir bufetinių kėdžių jis vos tilpdavo kavinukėse.

Po puodelio kavos - paroda kur nors, pavyzdžiui, dabartiniame Šiuolaikinio Meno Centre. Mano brolis niekada nežiūrėdavo į paveikslus, jis džiaugdavosi radęs keletą siauručių langų į Rūdininkų gatvę ir Rotušės aikštę, šelmiškai išsišiepdavo ir nudžiugęs sakydavo “Mašinytės! ”. Nė vieno iš tų paveikslų neprisimenu ir aš, tik žinau, jog į kažką tekdavo vėpsoti. Kur dingsi, reikėjo prisitaikyti prie rimtų dėdžių ir tetų, kuriems, kaip dabar suprantu, turėjo būti vos virš dvidešimties.

Gatvės buvo daug įdomesnės. Senamiestis man tada atrodė daug paslaptingesnis. Nežinau, ar dėl to, jog buvau maža ir nepastebima tarp žmonių ir apsilupinėjusių pastatų. Ar todėl, kad jis tada iš tiesų buvo kitoks. Galbūt ne toks komerciškas. Nepamenu plastmasinių ledų muliažų, milijono užsieniečių, kavinių ir parduotuvių angliškais pavadinimais, ryškių skėčių su penkių rūšių alaus reklamomis, išstypusių mergiočių, besivedančių italą (ar juo apsimetantį  afganistanietį ).

Meluoju. Kartą mačiau juodaodį, ko gero afrikietį. Mama tyliai parodė, paaiškino, kad yra ir tokių žmonių. Bet tada jau buvo populiarus serialas “Vergė Izaura”, todėl aš garsiai sušukau savo jaunesniam broliui “Žiūrėk! Negras! ”. Ir vėpsojom kaip žiopliai į šį egzotišką atradimą. (Įtariu, tai buvo ne tas pats žmogus, kuris žiemomis stoviniuoja Gedimino prospekte ir kviečia užeiti į klubą, apsiavęs margom, it pižaminėm.) Vėliaus stovėdavau prie lango Saulėtekio bendrabutyje, žiūrėdavau  į automobilių stovėjimo aikštelę ir laukdavau, kol vėl pagausiu juodaodį. Sunkiausia būdavo žiemą, kai daug kas mūvėdavo juodas pirštines.

Gedimino prospektas man visada atrodydavo milžiniškas. Centrinis knygynas taip pat. Dažnai čia užsukdavome su tėvais, bet paprastai nieko nepirkdavome. Gal kartą ar porą. O gal nepamenu todėl, jog ne vaikiškom knygutėm nesidomėjau. Tarp milžiniškų lentynų slampinėdavo piktos pardavėjos, jos ir dabar dažnai būna ganėtinai rūgščios. Kartą vien todėl, kad išsitraukiau užrašų knygelę, teko iškraustyti visą kūprinę įrodinėjant, kad jokių knygų nevogiau.

Didžiausias drąsos išbandymas man stūksojo ten, už upės. Centrinė Universalinė Parduotuvė ir žvėris - eskalatorius. Man visada rodėsi, jog tasai padaras mane įtrauks ir sutrins į mėsmalę, kaip The Wall klipe. Ir aš cypdavau stovėdama, kartais verkdavau, mėgdavau ir parėkti. Kai supratau, kad nė velnio suaugusieji nesupranta, tylėdavau ir žiūrėdavau siaubo kupinomis akimis.  Pamenu, mama kartą tenai pirko ryškiai mėlynus, storus plastmasinius virbalus. Tai buvo vienintelis kartas, kai tas eskalatorius neatrodė toks siaubingas. Dabar jo pasiilgstu. Jo ir tų pasivaikščiojimų.