Geležiniu takeliu
rieda linksmas Dundutu,
šimtakojis gyvačiukas,
dūmų spiečius vėjy sukas.
Pamiškėm sau vinguriuoja,
voveraitės jam mojuoja:
-Riešutų tau, riešutų
turim, mielas Dundutu,
nešk vaikams į Vilnių, Kauną...
ir rieškučiom vaišes krauna.
Lekiant Pajūriu įduoda
jam žuvėdros lydžių porą.
Moja kiškiai: - Į Šiaulius,
neaplenk, užsuk pas mus,
kiškiai blynų tiek prikeps,
visai Lietuvai užteks.
Suvalkijoje medaus
lepečkojė tuoj prikraus.
Šitiek vaišių, tiek gėrybių.
- Nepamiršk Alytun grybų,-
nerimauja trys ežiai,
vietos perone mažai.
Lekia Dundutu, žavus
traukinukas, pas vaikus.
opa - fainulka :) ... tik apie dvi paskutines eilutes dar tavo vieotj pagalvočiau. Žodis "žavus" man šioj vietoj netinka. Gal "vikrus" ar "smagus" ar dar koks?.. :)
Ir dar kaži kodėl norisi ilgą ū paskutinė tarti :)) Dundutū, žinau, kad gramatiškai nesižiūri, bet turim gi ir "ačiū" ;)))
:)). bandžiau pabūt vaikučiu. tai žinai kas užkliuvo?:) kaip ir dažnai užkliūva kai kūriniai rimuoti - ogi rimas toks akcentingas, duslus(konkrečiai šitam eiliui - labai dusliai skamba galūnės "-utų,-uoda,-us, -eks ir pan.), kad skaitai ir uždusina, ir sunku tada jau susikaupti tekstui ir jo grožiui, o tuo labiau vaizdą pamatyti - viską užgožia rimo muzika/taktas :). bet šitas eiliukas dėl to galėtų tapti šaunia skaičiuote, vat:).
truputėlį pataisiau, bet pabaigoje sustojau : pas vaikų tikrai netinka, o kaip dar parimuoti?
toks optimistinis, "draugiškas", tik galvoju, ar tikrai tas traukinukas pro Alytų rieda...