Psiciatrinės sanitaras (N-14)

Man, egzorcistui, geriausiai sekės su moterim.
Gličios nuo prakaito, rėkiančios, draskančios
sienoje savo totemų pavidalus, spjaudančios putom,
nešvankios, belytės jos būdavo virtusios demono irštva.
Kartais norėdavau jų, bet šaukdavau maldą, orhleo.
Noelis išgirsdavo.
Būdavo ten, su manim. Geriausiasis iš angelų.
Prijaukintas Noelis.

Angelas, nuosavas angelas, egzorcistui duoda stiprybės.
Alsuoja šiltai į pakaušį, ir, rodos, jauti kaip bekūnis
pašiurpsta ar kaip atsidūsta kartu su tavim.
Noelis toks buvo. Kantrus, atsidavęs. Toks mano.

Kai pirmąkart naktį aptaškėm krauju, dirbome dviese.
Ji klykė, kalė ta, keikės lotyniškai, trupino tinką ispaniškai,
demonų prokalbėm plūdo mane. Sulaužėm jai ranką.
Reikėjo, Noeli, žinom abu: skausmas išblaivo, 
išdegina pikta,  o kūnas,  švarus ir išlaisvintas,
pirmas patiekalas angelų vakarienei po pergalės.

O pameni vaiką? Varliaakis, nusėtas žaizdom,
pilnas įtūžio ir šventvagysčių. Apsėstas, Noeli,
apsėstas tas išpera buvo, ariantis veidą nagais,
riaumojantis senio balsu. Pasiutęs šuva.
Ką gi turėjom daryti? Maldos negelbėjo. Amžiną atilsį  jam
ir jo apsėdimui.

Vyrai buvo sunkiausia, Noeli, skundžiausi tau.
Jų demonai spiegė falcetais, o rankose
sprogdavo venos. Mano maldas jų sukandžiotos lūpos
mokėjo išniekint kaip nuotakas. Gerai, kad tave prisišaukdavau, bchrego.
Dviese buvome kumštis. Dieviškas smūgis.

Kiek jų buvo, smūgių į tamsą, šėtonui į veidą,
į gniūžtančius kūnus, į riksmą, agoniją, žaizdrą, kur pykčio
daugėjo kaip smalkių?

Kolabahr metheo, Noeli, kaip pinasi žodžiai,
nuo to karto,
kai vandens atspindy išvydau save. Be akių Ir be veido.
Ištaškiau savo atvaizdą, kumštis varvėjo krauju.
Apsėdimas, Noeli. Dabar

pasidavus tvirtovė esu, paimtas bokštas.
Draskantis sienoje savo totemo pavidalą, rašantis laišką.
Sukandžiotom lūpom, senio balsu, kaip pasiutęs šuva
kaukiu tavo vardą, Noeli.
Prijaukintasis angele mano,

Jie ateis pas mane, jau ateina.
Kurioj pusėj kariausi?
Angelai neišduoda, Noeli.