Nemiegantys šunys

Naktis. Už lango tupi vienatvė, tyli kaip ir naktis. Ką tik prabėgo negimę vaikai. Tenai dega dvi žvakės, o aš čia, nors manęs nėra. Yra tik keturi šunys.

Jie slampinėja nuo vieno bažnyčios kampo pirmyn - atgal ir vėl pirmyn. Visi miega išskyrus juos, net ir sargas. Šunų nasrai nerodo jokio džiaugsmo, o akys... Pilkos kaip ir visas gyvenimas. Raukšlės kaktoje tau atrodo lyg būtų pykčio priepuolio išraiška, bet iš tikrųjų tai bailumo ženklas. Žiūrėk, kaip draskosi, skalija. Bet tu nematai, o skuodi ir nekreipi dėmesio į keistą uodegos vizginimą. Ką ten keistą – tai apgaulė – uodega lygiai taip pat juda kaip ir prieš ėdimą, tik mes matome tai, ką norime matyti... Ir tu žinai, dėl ko jie nemiega?.. nepatikėsi, - jie bijo.

Šunys bijo tų, kurie stato gyvenimą, o po to griauna, kad galėtų statyti iš naujo. Taip, aš kalbu apie gyvus vaikus... Nesakyk, šunys vis tiek protingi. Žiūrėk, kaip ramiai guli prie kokio padvėsusio padaro!.. Ir tu manai, kad jie gedi?.. Klysti. Čia saugiausia, nes čia galima ir nusnūsti...

O kaip dabar, čia, naktį? Neįmanoma. Aš, tu, kaip ir tie šuneliai esame savo veiklos aukos.