Ateik – pasimylėsime po vieną
ir išsiskirsime po du, kaip nuliai,
kai tešmenis sumerks į rūką pienės,
kai karvės debesį tarpuragyje zulins
ant daiktinio įrodymo, ant pievos.
Gal bitės geluonies po šimtą gramų
paliksim ten, kur brydės drobę lieja,
kur niežti obuolius, kur skruzdės ramios
parsineša per mūsų kojas mišką.
Medaus – mėnuo, deguto – dešimt metų
mums pasirašo. Žmonės, nesikiškit!
Mesk drabužius – gyvensim susimetę
ir negyvensime, kai baigsis šienas,
kai debesį pradurs kaimynė karvė.
Ateik – pasimylėsime po vieną.
Paskui išeik, tarpuragį išspardyk,
kaip spardo žvilgsniais ugnį vaidilutės,
neužrakintos žynio ir nesaugios.
Kai atsikels dangus, kai krūtys krutins,
suprasiu, kad gimiau ir kad neaugu:
Aš bulius, ne kišenė – neišversi
iš kojų keturių. Į kinų kalbą.
Ateik – jau karvę melžti renkas veršiai
ir mano geluonį kantrybė skalbia.