Pasivaikščiojimas

Pavargusiais minčių koridoriais
Ateitin skubu.
Pažvelgęs tolumon
Artėjantį pastebiu siluetą –

Baltą, tarsi pati žiema, senelę.
„Ko nori čia, sūnau? “ – kaip lietus,
bevėją naktį, šnara balsas.
„Pasaulio ateities“ – tariu.
„O kam ji tau? “
„Jei ji graži – parnešiu mirštančiam
pasauliu viltį. “
„O jei baisi? “
„Tai grįžęs pabandysiu ją pakeist... “

Ji nusišypso. Danguj nušvinta saulė, žvaigždės ir mėnulis.
„Jei jos nėra? Tėra nežinomybė.
Tėra, tik praeitis ir dabartis, o ateities nėra;
Ar sugebėtumei toliau gyvent šitai patyręs?.. “

Tuščiais pavargusių minčių koridoriais
Grįžtu atgal, pamiršęs viską, ko buvau išėjęs...

2000 06 30 – 07 01