Rašyk
Eilės (72420)
Fantastika (2188)
Esė (1688)
Proza (10377)
Vaikams (2460)
Slam (49)
English (1092)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 18 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Nuo neatmenamų laikų tą pamiškę, tas pievas, eglių plantaciją, senojo dvaro apleistus sodus, beržų parkelį, kiemus su trobesiais ir takus svetimi vadino Bedaliu kaimu, ir išties bene pusė žmonių, kurie šią vietą vadino savo namais, turėjo Bedalio pavardę. Vargu, ar kitų pamiškių dalia gražesnė buvo, juk džiaugsmui ir liūdesiui, gimimui ir mirčiai, neįdomūs vardai, jie apsilanko nekviesti, išeina neprašyti, neaplenkdami nei miestų, nei kaimų, kad ir kaip jie besivadintų. Žmonės kalbėjo, kad Bedaliai niekad neverkia, kad jų veidai tokie liūdni todėl, kad jie jau gimsta su išdžiūvusių ašarų upelių išvagotais veidais. Kas ten dabar žino, ar jie iš tikrųjų neverkė, ar tik labai gerai slėptis mokėjo? Tikriausiai jie slėpėsi ir tuomet, kai džiaugėsi, nes seniai čia kiek linksmesnė daina beskambėjusi.

*  *  *

  Pietvakarių vėjas vaikė pūkus po visą pamiškę, po visą kaimą, tikriausiai, ir po visą pasaulį. Saulė, jau pasitvarkiusi dangų prieš miegą, raudonai leidosi į eglių plantaciją, o gal į Miniją, kurios slėnį puošė beržai, savo paunksmėje globojantys daugybę senų ir ne ką mažiau naujų kryžių, lyg suvarytų į  tylų aptvarą, kurio net patvinusios upės vanduo šalindavosi. Morta galėjo aiškiai matyti žvyrkelį tarp plantacijos ir kapų, matė ir senąją Bedalienę, kuri sunkiai stūmėsi dviratį į kalnelį, iš abiejų pusių ant vairo sukabinusi pustuščius bidonėlius pieno, o tie, siūbuodami į visas puses, greičiau tempė senutę atgal, žemyn prie upės, nei ji juos - aukštyn, link kryžkelės. Palei kapus senoji sustojo, įsižiūrėjo per tvorą į tris kapus po gražiausiu beržu, kaip ir kiekvieną vakarą, kaip ir kiekvieną rytą, kaip ir kiekvieną popietę, kai eidavo žalosios perkelti ir pamiluoti, ką jai ir bemiluoti, su kuo bekalbėti, jei ne su ta vienintele belikusia jai graudžiaake.
  Vytenis kramtė smilgą ir suko ant smiliaus Mortos šviesią plaukų sruogą. Ji to net nebejautė, tikriausiai priprato, kažkada buvo sakiusi jam nustot, bet tas kažkada gal prieš dešimt vasarų buvo. Priprato ji ir prie to, kad neprisakysi Vyteniui, nedaryk to, nedaryk ano, nors susipykę ir niekad nebuvo, tik vaikystėje kartą aklais kačiukais negalėjo pasidalyti, bet tai jau seniai abu pamiršę. Jautė viens kitą, kaip brolis ir sesuo, nors vargiai čia toks palyginimas betinkamas, nes neretoj troboj šeimynykščiai buvo skirtingose barikadų pusėse, kad ir Bedalienės sūnūs, žmonės šneka, kad patys viens i kitą miške ginklą nukreipę. Kaip ten bebūtų, Vytenį Šilgalį ir Mortą Bedalytę tą patį balandį, nuo kurio nė dvi dešimtys pavasarių nepraėjo, gretimų kiemų gandralizdžiuos rado. Po to radimo Vytenio mamulę vyrai ant pečių per liepų alėją iki beržų parkelio nunešė. Tai šis, vienas su tėvu palikęs, ir užaugo kaimynų kieme, Mortos sruogas ant smiliaus sukdamas, kaip ir tą vakarą.
  Morta, šiaip guvi mergina, jau bene visą valandą sustingus, lyg iš medžio drožtas rūpintojėlis, žiūrėjo prieš save, gal į mišką, gal į laužą, kur degė klebonijos šiukšlės. Šalia davėsi abejų namų kalės, karts nuo karto Vytenio tai paerzinamos, tai paglamonėjamos.
- Einam po padvario žilvičius pasikarstyti, - pakvietė Vytenis, nebeištvėręs ne tiek tylos, kiek jos nesavo sustingusio tylėjimo.
- Tu visai kaip vaikas, tau tik karstytis, - nei ji pyktelėjo, nei ji šyptelėjo, tik surūdijusia dalgio geležte pamakalavo žarijas.
Vytenis nustėro, gavęs toki atsakymą:
- Dar vakar pati tuose žilvičiuose gražiausiai kukavai, o šiandien…
- Lipau, nes upės vandenis pamatyti norėjau, o dabar, kol nueisim iki dvaro, tai ir sutems, ir ko man į tuos vandenis kasdien žiūrėti, per naktį gal nepradėjo Minija į rytus tekėti.
Ji buvo teisi, tad jis nieko ir nebesakė. Kalės, kurios buvo aprimusios minutei, nulėkė prie kryžkelės pasitikti Bedalienės - parlydės senąją namo ir sugrįš. Vytenis suėmė delne visus Mortos plaukus:
- Žinai, plaukai kaip žmonės, susitinka ir išsiskiria begalybėj, nors ir ribotoj, nežinia, ar dar kartą pasimatys, ar susitiks tik šukose, tankiose kaip mūsų beržynėlis.
- Išminciau, tu išminčiau, viskas tau kaip žmonės, net vištos, kad tarpusavy kudakuoja ir viščiukus paskui tamposi, kaip žmonių moterys, ar ne taip? 
  Jis nieko nebesakė, ką čia ir besakysi, kad jam vis atkerta, na, bet ir pačiam juk tokių dienų būna. O kam jų nebūna?
- Greitai šieną reiks vežti… ką ten šieną… tokia galybė darbų, o vyrai net nesirengia iš miško grįžti, dar pasiims ir tai ką nudirbsim, nesvarbu, savi, ne savi, net rankos darbui nekyla, - ji akimis bandė aprėpti pievų plotus, virš kurių jau pakilo rūkas ir kur greit teks čia dalgiais, čia grėbliais mosikuotis. - Bijau, kad greitai žemė taip nupliks, kaip klebonėlio galva, kur joks plaukas su plauku nebesusiekia.
- Nekalbėk taip, - pagaliau jis suprato, kas ją neramina.
- Ką nekalbėk! Žiurėk pora mėnesių nepraeis ir patį ten pakvies, jei dar ne anksčiau savo noru nulėksi. Liks man tik pietus tau šieno kupetose slapstyti. Greit moteros ir varpą įsiūbuoti turės. Girdėjai, kad Kostą, varpininką, nušovė. Kupšienė sekmadienį išverstom akim, skarelę nusismaukus lakstė, matai, atpildo valanda atėjus - varpas sekmadienį tyli.
- Girdėjau - nenušovė, o galvą tarp kelmo ir akmens įbruko, net klebonas nebepažino. Jėzau, Kostas… Kaži, ar ilgai varpinė dabar be Šeimininko bus?
- Gal ir gerai, kad varpas šiek tiek patylės, o tai be perstojo jį dabar siūbuoti reiktų. Ateis atpildo valanda ir be žmogaus rankos skambėti pradės, - taip ir sėdėjo, ką čia ir bepasakysi, kalbos ne ką keičia, jau tiek prišnekėta. Morta dalgio ašmenimis pažarstė užgesusias žarijas, pažiūrejo kažkaip keistai į Vytenio surimtėjusį veidą, kad tas dar labiau apsiniaukė. - Turiu didelį prašymą. Ar nesutiktumei būti tėvu?
- O varge, kas tau šiandien?! - jis prispaudė delną prie jos kaktos, po to prie savo, vėl prie jos. – Nu, normali gi… kas? Kas atsitiko? Kaip ne sava visa diena. Tokiu metu vaikų užsinorėti… Jei vakar iš žilvičio iškritus būtum, tai dar suprasčiau. Mes juk net ne pora, o jei ir būtumėm… bet juk palaukti ramesnių laikų galima… o dar ir susituokti… ar tokiu metu veseles šoksim? - jis nusibraukė nuo kaktos prakaitą, kuris staiga jį apipylė gausiau, nei pievos rūke lašų būta. Jis ir pats dabar nesuprato ką jaučiąs, ar meilę ir geismą, kuriuos staiga buvo galima atskleisti, ar išgąstį, kad ji pirmoji taip netikėtai ir keistai, visai ne laiku prisipažinusi. Jis nematė jos veido ir džiaugėsi, kad ji nemato jo ištįsusios minos. Staiga ji atsisuko, tokios jos jis dar nebuvo matęs - sukąsti dantys, negalintys suturėti apatinės lūpos, kuri spurda kaip paukštis, užspaustas delnuose, akys, regis, tuoj tuoj užlies visą veidą  sūrimu.
- Aš jau nėščia, - ji norėjo tai ištarti tyliai, bet aidas, pasičiupęs jos žodžius, apskelbė tai visom pievom ir miškui.
- Kaip tai nėščia?! Jau nėščia?! O aš tėvas?! Aš tai ne tėvas! Tu nori, kad aš būčiau tėvas!?! O kas tėvas? - negalėjo atsipeikėti Vytenis, dabar jam neberūpėjo, kaip atrodo jo ištįsęs veidas.
- Tu tikras išminčius, viską supratai pats, - springdama ašaromis ji dar bandė juokauti.
- Morta, kas tėvas?! - dabar jo akys spindėjo taip, lyg jis tuo pačiu surūdijusiu dalgiu būtų galėjęs ketvirčiuoti tą, kuris drįso paliesti Mortą, jo Mortą.
- Raminkis… Neturi mano vaikas tėvo… todėl ir prašau…
- Kaip tai neturi!?! Juk ne mergelė Marija esi…
- Raminkis! Tada pasakysiu, - gręžė vienas kitą žvilgsniu ir tyla buvo tokia, kaip tyli žaibuojantis dangus prieš pasigirstant griaustiniui. Taip ir tylėjo minutę, gal dvi, jis - paklusdamas, kad sulauktų atsakymo, ji - kad sutramdytų ašaras. - Jurgis…
- Koks Jurgis?
- Jurgis nuo Lapių.
- Visi Lapiai stribais išėjo.
- Žinau, tai ir prašau.
- O ar žinai, ko prašai?..
  Visa pamiškė, visas miškas, tikriausiai ir visas pasaulis paskendo ne tai kūkčiojime, ne tai juoke, Vytenis priglaudė jos veidą prie savo drabužio, kad rauda viso kaimo nepažadintų, ir kalės atbėgo, pasiruošusios pulti bet ką, tačiau pulti nebuvo ko, tad taip ir sustingo vietoje. Bedalytė verkė.
- Žinau, prašau labai daug… prašau, kad mano vaikas nebūtų Bedalis ir be… ir stribo vaikas…- ji vėl įsikniaubė į jo drabužį.
  Vargu, ar esama žodžių apsakyti, kas dėjosi Vytenio širdyje, o Mortos… Patys pasimetė, lyg ir artimiausi žmonės pasaulyje, lyg ir vienas kito pažinti nebegalėjo. Nebegalėjo net savo jausmo, plėšiančio širdis, bepažinti ir viskas aplinkui pasikeitė, regis, skausmas, meilė, triukšmas, tyla, naujos gyvybės pajautimas ir greitas atsiradimas, neapykanta stribams, taip susimaiše. Ar tos mažos širdelės buvo pasiruošusios tokiems dideliems jausmams, jas apėme kartu tokia negalia ir galia, kuri būtų galėjusi net Minijos vandenis sustabdyti ir viską patvindyti.
- Bet, Morta, veselę ne laikas dabar šokti…
- Kas sako šokti, galim paprasčiausiai susirašyti. Ar tai mes dideli ponai?
- O gal geriau pasakyti, kad Kostas tėvas?
- Kuo Kostas čia dėtas? Be to, jis su Ona iš Grikštų draugavo. Nujaučiau, kad nesutiksi…
- Kaip aš…
- Aš nepykstu. Turiu dar vieną planą. Eisiu į Kretingą - mieste, tai bent jau ne kaime, nei kas mane pažinos, nei kam labai rūpės viską žinoti. Girdėjau, lentpjūvėj moterų reikia, kaip nors prakusčiau, tik nesinori, kad vaikas Bedaliu būtų.
- Juk tai tik pavardė.
- Kas ten žino, pavardė ar neištrinama žymė.
- Ar pažįsti ką Kretingoj?
- Išparduosiu kraitelį, bus šiek tiek pinigų pradžiai, o esant pinigų pažintys pačios atsiras, nors tiek man jų ir tereikia.
  Ilgai jie dar taip šnekėjosi, tik su antrais gaidžiais pakilo link namų eiti. Vytenis, taip ir nepasakęs, sutinkąs tėvu būti, Morta ir nebeklaususi. Jis norėjęs dar ją iki Kretingos lydėti, bet ji prisakiusi to nedaryti, matai, tada namiškiai jį kamantinėsią, kur ji pasidėjusi. Galiausiai sutarė, kad jis ją Kretingoj lankysiąs, o kai viskas aprims, pats ten atvažiuosiąs ir  vesiąs, gyvensią kaip miesčionys, vaikui mokslą duosią, o gal ir keliems vaikams. Su tokiom mintim ir atgulę, dar kas sau pasivartę lovose valandėlę ir uzmigę.

*  *  *

  Nepraėjo nuo ano vakaro nė savaitė, kai vieną vėlyvą popietę susirankiojusi savo daiktelius Morta išėjo su pora ryšulėlių, niekam nieko daugiau nesakiusi. Ne į Miniją juk eina, sugrįš, kai ras žodžių, tada ir pasakys, o dabar… kas dabar? Ką jos tie sakymai dabar pakeis, tik blogiau taptų, taip galvodama paliko namus jaunoji moteris. Tik Rudės, Šilgalių kalės, negalėjo niekaip atsikratyti. Galvojo, paėjės kiek kartu ir pasuks išalkus namo, bet kur tau, kiek Morta barėsi, kiek šalin vijusi, kalė tik pabėgėja atgal, žiūrėk, po minutės vėl kiūtina neatsilikdama.
- Gerai jau, varnas man nuo tako pabaidysi, - nuleido rankas Morta.
  Iki Kretingos buvo apie šešiasdešimt kilometrų, jei važiuotum, bet žinant takus per miškus ir pievas tą kelią buvo galima sutrumpinti iki keturiasdešimt penkių. Morta tuo trumpesniuoju bene dešimt kartų jau ėjusi, tiesa, niekad – viena, bet paklyst neturėtų. Svetimose pievose besileidžianti saulė kažkokia kitokia rodės, nors nedaug ji Mortai terūpėjo, nedaug berūpėjo tada ir Bedaliai, porą kartų prisiminė tėvus, Vytenį ir šimtą kartų svarstė, kokį vardą vaikeliui duoti, kiek už kraitį pavyks gauti, koks miestiečio gyvenimas, dukra ar sūnus, o jei dar Vytenis atvažiuos… Galiausiai saulė paliko dangų, nors sutemti irgi dar nespėjo, bet jau reikalas pagalvoti, ar pasiprašyti nakvynės pas žmones, ar neprašius kokion daržinėn įlįsti, bet kur tu įlįsi neprašęs, visur šunys, o su Rude tai visų labiausiai liksi nepastebėta. Pasiprašys. Už gero gabalo kelio pamiške pora atokesnių nuo kaimo sodybų matyti, kurioj nors tikrai priims.
- Einam, na ko gi dabar lūkuriuoji, - paragino Morta kalę, kuri ėmė urgzti, galiausiai loti kaip pasiutusi. - Ar dar ir su tavo kaprizais turėsiu taikstytis…
- Ar tik ne mums vakarienę neši? - pasigirdo užnugary balsas, lyg pagaliu Mortai per kelius kirtęs, atsisuka, o čia miškinis, apšėpęs visas, ir dar vienas ateina, Rudė ardėsi kiek begalėdama, kol paleistas akmuo neprivertė inkšti.
- Tai kad ne, tik porą mergiškų skudurų...
- Ir kam gi tau tie skudurai, ar tik nebūsi tu be jų gražesnė? - akimirka ir Mortos liemenį jau spaudė stipri ranka, o kita skaičiavo sijonus.
  Iš miško išėjo dar du.
- Jurgi, Jurgi! - pažino ji vieną iš jų, laikiusysis ją kiek apsiramino, tačiau paleist nepaleido. - Pasakyk jiems, Jurgi, …
- Paleisk ją, po velnių, ką darai?
- Ką darau? Pats matai. Ko naktimis pamiške valkiojasi. Sesuo tavo? Žmona? Tavęs klausiu, ko tyli, kaip teliukas nežindęs, sesuo tavo?!
- Neturi jis sesers nei pačios, - atliepė kitas. - Nieko jis neturi.
- Jurgi!..
  Jurgis tylėjo kaip vandens prisisėmęs, apsigręžė ir tekinas pasileido atgal į mišką, gal ir norėjo ką daryt, bet kur tau prieš tris augalotus vyrus jis vienas, argi skaičiuosi inkščiančią Rudę ir klykiančią Mortą, nepaisant to, kad moters akys švytėjo kaip vilkės, stojančios už savo vilkiūkščius. Greitai viskas nurimo, tiksliau nurimo Morta, paragavusi svaiginančio smūgio į galvą ir poros spyrių į pilvą.
  Dar tą pačią naktį Jurgis pagaliu iškasė negilią duobę miške, kur ir paliko Bedalytę ir savo vaiką. O Bedaliuose grįžus Rudei pamušta akimi pas Vytenį, šis įsiveržęs į varpinę, lyg pamišęs nežinia kiek skambino varpu, šaukdamasis Mortos, trims vyrams per didžiausius vargus pavykę jį sutramdyti, o paskiau ir pats ilgam aprimęs, taip aprimęs, kad jei Morta būtų jį tokį pamačiusi, niekad vaiku nedrįstų bevadinti
2005-06-09 15:47
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 15 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2005-10-23 00:04
Si bilė Sibire
Geras darbas. Apmąstantis istorines patirtis. Per paprastų žmonių gyvenimus. Įsuktus istorijos verpetų. Likiminis dramatizmas.
Žvilgsnis į miškinius. Pagaliau, pripažįstama tiesa, kurią taip vengiama pripažinti. Miškiniai dažnai per daug idealizuojami.
Kalbėjimas tinka vaizduojamam istoriniam laikotarpiui. Yra išsamus. Kiek primena klasiką, bet tikrai ne Žemaitę. Vykęs.
Išraiškingos, sukrečiančios detalės.

Klaidos ir nemažai netikslumų tekste visgi pjauna.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2005-07-14 14:04
Rudalevičius Vitoldas Ričardo
dramatiškas. man nepatiko, kad stiliumi imituojami lt lit klasikai. jau nebe tas laikas kad rašyti kaip žemaitei kokiai. net jei ir apie pokarį. dabartinė kalba ir jos meninės išraiškos priemonės žymiai modernesnės, reikėtų mėginti šiuolaikiškai rašyti. toks rašymas būtų pateisinamas tik kaip žaidimas, tačiau čia to nematyti. fabula... o ką fabula? fabula tai juk nesvarbu kokia, svarbu kaip atskleista, o atskleista irgi kaip pas žemaitę. taigi labai negaliu girt. nebent už tai, kad parašytas netrumpas (rašyko masteliais) darbas, laikantis visų logiškų prozai būdingų kanonų ir taip toliau ir panašiai.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2005-07-14 01:47
Majestas1
perskaičiau.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2005-06-22 01:01
Majestas1
taip. darbelį radau. ryt perskaitysiu, šiandien nesugebėti man to padaryti, o įvertinti, sakiau, kad nevertinsiu. vat.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2005-06-13 13:00
lyra
super:) sakiau, kad rašai gerai! patiko!!!
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2005-06-10 22:08
Fatal Error
Va cia tai dalykas. Seniai tokio neskaiciau man visada uz sirdies griebe tokios istorijos. Nusispjaut man ant to stiliau ar ant gramatikos svarbu istorija. Kokios mintis, kaip papasakota...
Ach negaliu, pavydziu tau tokio sugebejimo taip rasyti
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2005-06-10 17:38
ir kiti
siužetas ir idėja neblogai. kažko pastaruoju metu rašykuose populiarėjo anų laikų tematika. ... stilius šlubuoja -> kartojasi "kuris, kurio, kuri" "jis, jo, ji, jų". redaguotinų vietų nemažai.
žinoma, susinervinau, kad tiek taisyt reikėjo. daugiau taip nedaryk.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2005-06-10 16:16
ir kiti
nekuolinkit dėl lt šrifto nebuvimo. jau taisau.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2005-06-09 16:48
Josefine Sigurthsdottir
tokio ilgumo tekstas ir nei vienos lietuviškos raidės, gėda
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą