ašaros

lėtai suspaudė
kad išvarvėtų
purpuriniai syvai
tyro
jausmo lašais

purvinais vingiais
tekantis
skruzdžių gumulas
paliko
gilią rūgšties balą

ja suteptos rankos
aklame
sielos veidrody
ieškojo pažįstamo
silueto

vėl sugniaužė
ir jos nuriedėjo
briaunomis
į kito pasaulio dirvą
glostytą vėjo rankomis

tai kartojasi
kiekvieną sekundę
šimtai verksmo garsų
merdinčių
jausmo formos širdy