Nevykusio literatūrinio kūrinio rauda

Gimiau aš štai ką tik taip kvailai, neteisingai ir žiauriai.
Tas kvailys su plunksna ir akiniais elgias bjauriai (ne tas žodis!).
Jis debilas, ožys ir analfabetas!
Manęs juk nieks neskaitys. Nenorės. Nepirks.
Ir sukritikuos viešai...
Aš sutrūnysiu bibliotekos lentynoje -
Mano formuliaras bus kaip kaip... ak, mielieji, nerandu žodžių...
Argi galima šitaip rašyti? Na, gerbiamieji? Ar galima?
Nei aš eilėraštis, nei aš proza ar drama išdidi,
[girdisi kūkčiojimas]
Nei gražiai ką pajuokianti satyra vaizdi... nei.. nei...
[per kūkčiojimą prasimuša graudus juokas]
Aš juk šlamštas!!! (kaip skamba…)
-
Kaip jis galėjo mane sukurti?
Geriau jau būtų užgėręs ir pramiegojęs visą dieną...
Prakeiktasis... kad jam kur kokį peristaltikos reversą taip...mmmm
-
Jis ateina. Ojojojoii, jergutėliau...
Meldžiamasis, ką darote, kodėl glamžote mane?
Niekalas? Nene, aš šedevras! Maldauju, ne, nemeskite manęs į šiukšlių dėžę!
Leiskite nors pabandyti... aš švytėsiu lentynoje. Mane išgraibstys, mane mylė....
-
Ot... ir išmetė... šūdžius vis tiek!