........

Paslapties neregėta didybė,
(Kai klajojo benamė naktis),
Mano sielą be garso užmigdė.
Nieks jau josios daugiau neišgirs.

Tik niekingas svajonių šešėlis
Prisiminti kažką man dar leis.
Bet būties iškankintas ir vėlei
Liūdesys mano sielą pavergs.

Gal meluoju, gal tai tik klejonė.
Juk vienatvė užtrenkus duris.
Ir širdy skamba tonai kitokie,
Lyg nostalgiška fėjos mirtis.

Bet išnyks juk blaususis miražas,
Kaip viltis numarinta skausme.
Tik ilgėsiuos kažko lyg praradęs,
Net jei būtų tatai vien kančia.