neriu į požemį
pavyti ąžuolo šaknies augimą-
tau žemėje paliksiu savo sielą:
kiek aptrupėjusią, išblukusią...
į mano kapą nepamirški
įmest to vieno savo žodžio "myliu"-
užtroškus požemy - juo būsiu soti...
turėsi mano sielą pilką
aš - tavąją ramunę baltą
tarp ąžuolo šaknų įstrigus...
... nebegrįšiu... lauk kitos...


žemuoginė lėja su aukso atšvaitais












