Rašyk
Eilės (78096)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 10 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







NEPLAUTŲ PUODŲ VALDOVAI
         
 
Džiaugiausi, kad su Šranu iš karto susitarėme dėl sulos išgavimo - dūzgalai dirba, mes juos saugome. A, dar medžių šiek tiek pakapojame, bet tai niekis. Ne taip nuobodu.
Raugalai taip ir neišlindo patikrinti, kas gi ten stuksena, arba nieko neišgirdo, nors juos prižiūrėjusi kardininkė tvirtino  menką bilsnojimą girdėjusi. Atvyko tokia pat išgverusi pamaina ir tuoj po pasikeitimo (jei pasistumdimą galima vadinti sargybų pasikeitimu) naujieji sargai taip pat įniko lošti kortomis. Tik vieną kartą juos prižiūrinčios merginos sunerimo - vienas nusprendė pasivaikščioti, nors toli nenuėjo - iki artimiausio krūmo, patupėti akivaizdžiais reikalais.
- Aš pavargau, - pasiskundė Koma, ištiesusi į mane savo kardą. - Ir ranką skauda. Kodėl tu taip smarkiai kerti?
- Visai nesmarkiai, - paprieštaravau, nors jau pats nepatikėjau savo žodžiais. Gal aš ir nesmarkiai, bet ji tikrai ne akmeninė. - Gal nori pasigalynėti su kardininke?
- Noriu pailsėti. - Kardas nusileido.
Aš jau žiojausi prieštarauti, bet persigalvojau.
- Gerai, bet po to susikausi su Tesa, - linktelėjau. Kardininkė pakėlė galvą nuo savo kažkokių smulkių darbelių ir šyptelėjo. Koma iššaukiamai į ją dėbtelėjo.
- Gerai, tik truputį vėliau.
Princesė jau nemažai išmoko, nors visoms žinioms trūko praktikos. Smulkaus sudėjimo Tesa jai puikiai tiko į porą. Kardininkė neblogai valdė ginklą ir palapinių kaimelyje treniruočių metu pasirodė bene geriausiai. Mergina kovėsi gudriai, taupydama jėgas, todėl kardą dažniausiai laikydavo parėmusi ant peties arba ant kitos rankos, tarsi jai būtų sunku. Tačiau kai užsimodavo, iš karto visi suprasdavo, kad tos pozos apgaulingos.
Kovėsi ji  neįprastai. Sunkūs kardai tiesiog priverčia silpnesnį žmogų daryti plačius mostus, tuo sulėtindami kovą. Gerai, jei kauniesi vienas prieš vieną - gali atšokti, išsisukti. O jei puola keli?
Tesa plačių mostų nedarė. Ji mąsliai stebėdavo varžovą (palapinių kaimelyje - Benkartiną) ir laukdavo jo veiksmų. Iš šalies atrodydavo, kad jos kova net nedomina. Užsidėjusi abejingumo kaukę ji sulaukdavo pirmojo kirčio ir tada jos kardas atgydavo - staigiu peties arba rankos stūmiu (priklausydavo nuo to, kur ilsėdavosi kardo geležtė) ji paleisdavo ašmenis atremti puolimą ir tada puldavo pati, kol priešininko kardas sukdavo plačius lankus. Padarę darbą ašmenys vėl grįždavo pas šeimininkę ilsėtis.
Kažin, ar kas nors galėjo ją išmokinti taip kautis. Greičiausiai pati taip sugalvojo...

Koma atsisėdo ant akmens ir ištraukė iš krepšio užkandos. Tesa vėl įniko į savo darbą. Be jos  netoliese budėjo dar viena kardininkė, kurios vardo neprisiminiau. Turėjo būti ir dar viena. Tikriausiai pavalgiusi nuėjo pabėgioti tam tikrais reikalais...
- Tu gerai mokaisi, - išgirdau Tesos balsą - ji kreipėsi į Komą, - bet jis tave mokina netinkamai. Vyriški žaidimai nėra skirti merginoms.
Aš jau norėjau atsikirsti, bet susilaikiau.
- Tas kardas per sunkus, - tarp kąsnių atsiliepė princesė.
- Taip, bet prie ginklo įprantama, - sutiko Tesa. - Bėda ta, kad stiprūs vyrai gali daryti su jais ką tinkami - kad ir sustabdyti ašmenis per blakstieną nuo tavo veido. Jie kerta stipriau, atmuša greičiau... Pakovotum prieš raumenų kalną ir po akimirkos uostytum savo prakaitą. Vyrai gali džiaugtis savo jėga, o mums tenka pasikliauti gudrumu ir kantrybe.
- Tai ką tu siūlai? Dabar jau tu mane mokinsi? - truputį ironiškai tarstelėjo Koma.
Tesa šyptelėjo ir padėjo savo darbą - drožinėjamą medžio gabaliuką - į šalį.
- Kai pailsėsi, pabandyk mane nugalėti, - pasiūlė ji. - Tada pažiūrėsime.
Koma paniuro bet nieko neatsakė. Pavalgiusi ji pažiūrėjo, kaip dūzgalai kuria ugnį po statinaitėmis ir krauna drožles į jas.
- Ar jau? - baigusi drožinėti paklausė Tesa.
- Tu vis tiek mane nugalėsi, - pabandė išsisukti Koma, bet aš ištiesiau jai kardą. Jai teko jį paimti.
Tesa pasiėmė saviškį ir užsimetė geležtę ant peties. Šalia besijaudinančios ir betrypčiojančios princesės ji atrodė lyg ledinė. Iš karto supratau, kad mano pasiūlyta kovinė poza šiuo atveju nepadės, bet Koma būtent ja ir pasinaudojo. Vyriški žaidimai...
Tada įvyko tai, ko nesitikėjau - ramioji Tesa puolė pirmoji.
Kardas stryktelėjo nuo peties, šmėstelėjo raitytais zigzagais prieš pat Komos nosį. Ši atšoko ir pabandė atremti kirtį, kurio atremti visai nereikėjo - Tesa tik žaidė. Kardas grįžo ant kardininkės peties, o Koma tuo metu puolė pati.
Taip, Tesa išties tik žaidė. Ji net nebandė atremti Komos kirčių - išsisukinėjo nuo jų. Kardą panaudodavo nebent tada, kai nebelikdavo išeities. Po to vėl suko ratais, erzino ir šaipėsi. Koma jau buvo gerokai įširdusi ir pavargusi - tada Tesa ją ir pargriovė ant žemės, tam visai nenaudodama kardo.
- Matai? - Kardininkė pasilenkė ir perbraukė pirštais princesės kaktą. - Tu net šlapia nuo prakaito. Viskas, ko tave išmokino - tai judėti.  Nejaugi nesupratai kad toks judėjimas - vyrų išmonė? Jie stiprūs, galingi ir gali sau tai leisti, o mes negalime. Mes turime galvoti. Mes turime atspėti jų judesius ir išsisukti nuo stiprių kirčių, kurie nutirpdo rankas bei išmuša iš jų ginklus... Jei nori žinoti, aš tave nugalėjau kaip vyrą.
Ji padėjo Komai atsistoti.
- Tu labai daug be tikslo judi, - tęsė kardininkė. - Gal ir gerai, bet tik ne kovos metu.
- O Edvardas tai juda! - parodė ji į mane.
- Edvardas juda greitai, o tu pernelyg lėta. - Atrėžė Tesa. - Jei kausiesi kaip jis, niekada nelaimėsi. Tave buvo lengva įerzinti ir priversti suprakaituoti bei nuvargti - todėl aš laimėjau. Jei būtum sustojusi ir pagalvojusi, galbūt viskas būtų buvę kitaip. Eime, aš tau geriau papasakosiu, o vėliau mes pabandysime dar ir dar kartą.
Aš leidau sau nusnūsti vieną posmelį. Tesa, be jokios abejonės, teisi, nors ji pati savo žodžiais mane beveik kvailiu pavadino. Koma, kad ir iš ko besimokintų, galų gale įpras kovoti savais metodais. Kaip Benkartinas. Jį ir Tečartis mokino, vėliau aš „stumdžiau“, o pragare vis tiek savo išmoko - dabar net apstumdyti vargu ar beišeitų...
Kai pabudau, Koma jau ramstė savo kardo geležtę panašiai kaip Tesa ir bandė atlikti kardininkės demonstruojamus triukus prieš ką tik grįžusią sargybinę.
- Kaip raugalai? - paklausiau.
- Neseniai pasikeitė. Naujieji irgi lošia. - Atsiliepė sargybinė.
- O kur Kazas?
- Stebi. Norėjo eiti su jais palošti, bet mes neleidom.
- Be reikalo. Kažin, ar jam būtų kas nors nutikę... - aš suradau gertuvę ir truktelėjau gurkšnelį. - O kaip sula?
Dūzgalai nepatenkinti kažką subambėjo ir toliau įniko maišyti savo puodus. Nuo jų atsklido malonus kvapelis.
Liepiau grįžusiai sargybinei gulti pamiegoti, o pats patraukiau link raugalų posto. Reikėjo patikrinti padėtį ir sugalvoti, iš kurios pusės prisigretinti prie pilies, todėl nusprendžiau iššniukštinėti aplinkinius kelius.
Saulė kaip įkalta kybojo virš galvos - jau pats vidurdienis.
Užsimaukšlinau maišinį gobtuvą, kad netyčia koks raugalas per anksti nepastebėtų. Karšta, bet vardan kilnaus tikslo visaip tenka aukotis...
Po kiek laiko mane sustabdė sargybinė. Vos neiššovė - laiku susiprotėjo, kad aš per žemo ūgio, kad būčiau raugalas. Ir per daug “neraugališkai“ kvepiu.
Kazas nenustygo savo kailyje - taip jam norėjosi išdygti pas „sargybinius“ ir sulošti kokį „kvailį“. Kai daviau leidimą, jis tik vyptelėjo:
- Manai, aš visiškas idiotas? Iš kur čia, Nakrodode, atsiras numirėlių? Dar išsigąs vargšeliai ir kojeles užvers. Ne, tegu sau ramiai lošia, o aš toliau seilę varvinsiu.
- Kaip nori. O kur trečia sargybinė? - sunerimau.
- Vaikščiojo kažkur anoje pusėje. Po to dingo miške ir tiek temačiau. Tikriausiai vidurius paleido...
Jis išsiviepė ir staiga vėl surimtėjo. - Kažko ilgai jai ten vidurius suka...
- Kada ji dingo?
- Na... gal pusvalandis...
- Gerai, niekur nejudėkite iš čia, - įsakiau. - Einu pažiūrėti.
- Klausau, šeimininke! - nusišaipė Kazas.
Postą apeiti - juokų darbas. Teoriškai tą galima padaryti visai prie pat jo sienų, bet aš netampiau likimo už ūsų ir aplenkiau raugalus didesniu lanku.
Kardininkės pėdsakus rasti buvo nesunku. Kurį laiką ji sukiojosi palei stambius riedulius, iš už jų stebėdama postą, tačiau po to ją kažkas smarkiai sudomino ir ji pasitraukė. Iš pėdsakų formos tapo aišku, kad ji ne šiaip ėjo - ji sėlino.
Miškas tuščias, tačiau aš pasiruošiau ginklą. Čia kažkas smarkiai ne taip. Raugalai, lošiantys kortomis, dingstančios sargybinės... Gal yra ir antras postas ir jame kortomis nelošiama?...
Pėdsakai suko Zeino link, tačiau ties keliais stambiais rieduliais pakeitė kryptį ir pasuko visai į priešingą pusę - mūsų stovyklavietę. Nors... kai vaizduotė įsiaudrinusi, visi priešų keliai pasuka į mūsų stovyklavietes...
Ką ji čia galėjo pastebėti? Gerai, tarkime, kažkas ėjo pro šalį. Tuomet čia turėtų būti takas, arba bent likę pėdsakai.
Apsukau ratą aplink riedulius pamačiau dar vieną pėdsakų virtinę. Du... ne - trys padarai, kietapadžiais batais, didelėmis pėdomis...
Po šimts raguotų, raugalai batų nenešioja!
Bent jau nenešiojo tie, kurie puolė Endodą.
Pėdsakai buvo ne patys šviežiausi, bet ir nepasenę. Maždaug tiek pat laiko, kiek ir kardininkės pėdsakams. Jie vingiavo tarp medžių, kartais išsiskirdami į atskiras poras, kitur vėl susiliedami, bet nenuklysdami nuo vienos krypties. Jie buvo nutaikyti mūsų stovyklos link - gal ir ne visai tiksliai, bet neabejotinai turėjo kliudyti taikinį.
Vienoje vietoje į trejukės pėdsakus įsimaišė dar vieneri, atklydę iš kairės. Tai kardininkės pėdsakai - čia ji jau mynė keliautojams ant kulnų.
Stipriau sugniaužiau peilį ir nėriau į priekį, taikydamasis šiek tiek kairiau - kad netyčia nesusidurčiau su paslaptingaisiais trimis batų savininkais. Iki stovyklos ne daugiau kaip pusvalandis kelio pėsčiomis - sprendžiant iš pėdsakų, jie jau turėtų greitai pasiekti ją. Dvi kardininkės ir Koma nemiega, trečioji nuo triukšmo pabustų kaipmat, bet man atrodė, jog neverta rizikuoti. Laužydamas po kojomis pasimaišiusias šakas ir nesistengdamas to daryti tyliau, skuodžiau per mišką, akies krašteliu stebėdamas, ar nešmėžuoja kur priekyje svetima kepurė ar gobtuvas. Širdis pradėjo nevaldomai daužytis ir aš pajutau baimę.
Ne mirties baimę, o brangaus žmogaus netekties baimę...
Šmėstelėjo...
Pasiruošiau smogti ir akimirksniu sustojau kaip įbestas. Dabar atsargiai sėlinau į priekį, kol staiga supratau, kad spoksau į vėjelio judinamą šaką - baisiai panašią į galvą, nesvarbu, kieno...
Nusikeikęs pasipusčiau padus. Pabandžiau išlyginti kvėpavimą ir nusiraminti. Jei pradeda vaidentis priešai, jau negerai. Mūšio lauke neatskirti priešo nuo saviškio - dar atleistina, bet miške medžius palaikyti priešais - blogas ženklas. Bet kuris karvedys tokį kareivį pasiųstų atsipagirioti, o jei apsiriktų pats, kas nors kitas akimirksniu taptų karvedžiu, pasidžiovęs pirmojo galvą ant kelių.
Dieve, kad tik jie nebūtų raugalai!
Stovykla jau visai čia pat. Dar kelios akimirkos...
Dešinėje tarp medžių kažkas šmėstelėjo. Dabar tai tikrai nebuvo šešėlių ir vėjelio žaismas - kažkas judėjo mišku. Aš sustojau ir nusiritau žole, pasiruošdamas kautis.
Pirma užmušti, po to aiškintis? Kažkokia paranoja - taip elgtis neturėtų joks protingas padaras, o aš jau svajojau, kaip peilio ašmenys lenda raugalui iš kitos kaklo pusės... Jei tai vėl burtai, siejantys mane su Koma, geriau tada pačiam galą pasidaryti...
Mišku traukė trys būtybės, apsivilkusios tokius pat apsiaustus, kokius dėvėjome mes - iš maišinės medžiagos, su plačiais gobtuvais. Kiekvienas ant kupros tempėsi po sunkų krepšį. Kiekvienas ramstėsi sava lazda, iš išvaizdos visai nepavojinga. Tai buvo raugalai. Keliautojai, arba piligrimai, kaip juos vadino Šranas.
Dar kelios dešimtys žingsnių, ir juos pastebės iš stovyklos.
Pirmasis iš jų staiga stabtelėjo ir kilstelėjo lazdą. Kiti du taip pat sustojo, o mano galvoje sudundėjo pavojaus varpai - jie išgirdo balsus, sklindančius iš stovyklos, ne kitaip. Prisiverčiau nurimti ir ramiai stebėti, kas bus toliau. Jei jie puls, pirmiausiai turės išsitraukti ginklus, o juos būtų ne pro šalį apžiūrėti.
Piligrimai sustojo ratu ir kažką ramiai aptarinėjo. Nė vienas iš jų neskubėjo traukti ginklo. Aš pažvelgiau ton pusėn, iš kurios jie atėjo ir pamačiau tą, kurią ir tikėjausi pamatyti - kardininkė tyliai slinko pažeme lyg kokia katė. Kadangi raugalai į mane nežiūrėjo, iškėliau ranką ir pamojavau jai. Mergina stabtelėjo, susigūžė bet tuoj pat pažino ir atsakė. Ženklais parodžiau jai, kad pasiliktų ir stebėtų. Šitie raugalai neskubėjo veltis į peštynes ir aš norėjau palaukti bei pažiūrėti, ką gi jie sugalvos.
Baigę kalbėtis, jie staiga apsisuko ir vienas iš jų patraukė tiesiai į mane, tarsi seniai būtų matęs, kur aš guliu.
Atsargiai paslinkau į šoną - mane nuo jo užstojo aukšti paparčių, ar bent jau į juos panašių žolių kupstai. Bet raugalas nė nesudvejojo - jis traukė vis dar į mane. Sustojo tik tada, kai iki manęs liko dešimt žingsnių. Pakankamai saugus atstumas- netgi jam...
Tada jis kažką pasakė nesuprantama kalba. Balsas buvo ramus, žemas, bet nė velnio nesupratau. Tik įsitikinau, kad jis mane tikrai pamatė ir išlindau iš žolių.
Raugalas nusimetė gobtuvą ir ramiai žvelgė į mane ramiomis juodomis akimis. Prieš mane stovėjo senis - veidas buvo išvagotas raukšlėmis, ilgi žili plaukai slydo nuo galvos ant pečių ir po apsiaustu. Žila buvo ir jo barzda, apkarpyta neįprastu kampu. Apkarpyta!
Labiausiai nuo Endodo užpuolikų jis skyrėsi tuo, kad visai nedvokė. Ir jo drabužiai nebuvo suplyšę, o jei ir buvo, tai puikiai užsiūti.
Jis vėl kažko paklausė, bet dabar pasirodė, kad jau kita kalba.
- Nesuprantu. - papurčiau galvą. - Bet vis tiek labos tau dienos.
- Tu būti... žmogus, - išskiemenavo raugalas, tarsi ką tik prisiminęs kalbą. - Kodėl mus sekti?
- Aš neseku. Tik norėjau aplenkti, kad perspėčiau draugus, - atsakiau, akies krašteliu stebėdamas kitus du. - Aš nežinojau, priešai jūs ar šiaip keleiviai.
- Draugus? Taip. Draugai... yra gerai, - pasakė raugalas. - O kitas karys? Ar jis... dar ilgai gulėti?
Mintyse riebiai nusikeikiau ir pamojau kardininkei, kuri tuoj pat pakilo ir ėmė artintis, paruošusi ginklą. Šito raugalo taip lengvai neapdumsi...
- Ginklai būti blogai, - palingavo raugalas, pažvelgęs į merginos kardą, - mes neturėti ginklai. Mes būti... - jis pavartojo savo žodį, kurio nesupratau, bet sumečiau, kad turėtų reikšti maždaug tą patį, ką ir „piligrimas“.
- Kodėl turėtume patikėti tuo? - paklausiau.
- Tu negali. Nes aš būti kasbu.
- Kasbu? Kas yra kasbu?
- Tu būti žmogus, aš būti kasbu.
Tapo aiškiau. Raugalais jų rūšį vadino tik dūzgalai su šleivakojais, bet jie tokio pavadinimo nežinojo.
- Ir tu manai, dėl to tavimi tikėti neverta?
- Vienas kasbu nelygu kitam kasbu, - pareiškė senis. - Tie, kurie būti tvirtovė, daryti daug blogai - gėda visiems kitiems kasbu. Ir visi kiti atrodyti taip pat blogai...
Po galais - dar vienas Kazas. Tik šito filosofiją sunkiau suprasti dėl prastos kalbos...
- Mane vadinti Vaaras, - pasakė senis kasbu, - aš nebūti priešas ir eiti pro šalį. Tik pro šalį ir tolyn nuo tvirtovė. Kuo toliau. Nereikia sekti.
Jei teisingai supratau, jie patys prisibijojo mūsų ir nusprendė kuo greičiau atsikratyti „uodega“, kol ji nevirto peiliu pašonėje. Drąsus žingsnis.
- Mane vadina Edvardu, - paslėpiau peilį ir atkišau tuščius delnus. - Nebeseksiu. Jūs įtikinote, Vaarai. Jei norite, galite pasisvečiuoti mūsų stovykloje.
- Draugai yra gerai, - pakartojo Vaaras. - Mes apsilankyti.
Jis apsisuko ir nuėjo pas savo draugus, kurie laukė taip pat nusiėmę gobtuvus. Abu seniai ir tokie patys nepavojingi... arba labai šauniai apsimetinėja.
Mergina, stebėjusi mūsų pokalbį ir iki šiol neištarusi nė vieno žodžio, stebėjo kasbus - raugalus įtariai ir tai mane nuramino - galėsiu atsipalaiduoti, žinodamas jog kažkas kitas už mane įtarinėja.

Stovykloje vieninteliai suklego dūzgalai - jie išsprogino akis ir kaip įkirpti užlėkė ant pačių aukščiausių medžių šakų. Visi kiti tyliai čiupo ginklus ir stovykloje pasidarė šiek tiek nejauku.
- Tai draugai, - pasakiau aš, palytėdamas įsitempusių kardininkių rankas. - Jie ne iš Zeino. Tai kasbai - piligrimai, traukiantys link jūros.
Koma pirmoji nuleido kardą. Ji priėjo prie Vaaro, kuris stovėjo arčiausiai ir įdėmiai jį nužvelgė.
- Draugas, - priglaudė ranką prie krūtinės Vaaras. - Draugai būti gerai.
Koma nusišypsojo ir beveik demonstratyviai įkišo kardą į dėklą. Iškart po jos taip pasielgė visos kardininkės. Tik kasbus atlydėjusi mergina laikė savo kardą kaip Tesa - užsimetusi geležtę ant peties.
- Aš Vaaras, - ramiai tęsė kasbas. - O jie - Durokas ir Gaalis. Mums garbė susitikti jus. Mes duoti žinios.
---------------

Saulė pasislinko per diską vakarop - visai nedaug ir beveik nesijautė. Statinės buvo pustuštės, o dūzgalai taip ir neišdrįso nusileisti - kybojo medžio viršūnėje ant šakos lyg kokios išprotėjusios vynuogių kekės ir kažką burbuliavo.
Piligrimai jau spėjo papasakoti apie save ir dabar porino apie Zeiną.
- Bloga vieta, - niurnėjo Vaaras. - Beprotis kasbas... Visur grotos ir šiukšlės... ir ginklai. Daug ginklai. Geriau ten neiti.
- Reikės eiti, - atsiliepiau. - Reikia gauti gydytoją.
- Gydytojas? Taip, kasbai turėti gydytojas, - pritarė senis bet tuoj pat vėl papurtė galvą. - Blogas gydytojas. Labai piktas.
- Manai, jis nesugebės padėti? - pasitikslinau.
- Gal ir padėti. Gydyti gerai. Kad tik nenumarinti...
- Mes jau pažiūrėsime, kad nenumarintų, - pasakiau ir riktelėjau dūzgalams. - Nagi, lipkite žemėn! Virkite greičiau sulą!
-Tai jau ne! - atsiliepė vienas. - Raugalai mums ne broliai.
- Bailiai! O kaip tada jūs mums vertėjausite prie Zeino pilies, jei čia piligrimų išsigandote?
- Dar ko! - sukudakavo visi trys. - Taip nesitarėm. Mes liksime miške, o jūs jau patys kaip nors susikalbėsite.
Aš apstulbau, išgirdęs tokį pareiškimą. Nustėro ir merginos.
- Leiskitės tučtuojau, arba strėlėmis pavaišinsiu! - stūgtelėjau įsiutęs ir stvėriau peilį. Dūzgalai neramiai sukudakavo, bet nesijudino.
- Nulipsim, kai anie išeis. - pareiškė. - Ir tik sulą virsime.
- Ir vertėjausite. - Pridūriau.
- Ne! - atsiliepė jie choru. Sugriežiau dantimis.
- Kasbas padėti, - staiga pasakė Vaaras. Nustebęs atsisukau į jį.
- Aš padėti, - pakartojo jis. - Jei reikia kalbėtojas, aš kalbėti.
- Tu padėsi mums susitarti su Zeino kasbais? - pasitikslinau. Jis ramiai linktelėjo. - Kodėl? Ko tu už tai nori?
- Vaaras nori geras vardas kasbams, - piligrimas parodė į save. - Geras vardas, kad nebijotų kaip tie, kur tupi medis...
- Berods, jis rūpinasi savo žmonių gera reputacija. - Sumurmėjo Koma. - Pagirtina.
- Bet mums teks meluoti, - pasakiau Vaarui. - Ar tu sutiktum išversti melą?
Vaaras atsisuko į savo kolegas ir kažko paklausė. Durokas papurtė galvą, Gaalis linktelėjo. Abiejų nuomonės aiškiai skyrėsi.
- Aš sutikti, - linktelėjo Vaaras. - Jei tai padėti išgelbėti gyvybė.
- Ačiū. - Padėkojo Koma.
Lengviau atsidusau. Dūzgalų bukaprotiškumas gerokai įsiutino - kažin, kas jie tokie buvo prieš numirdami? Nulipti išdrįso tik tada, kai Durokas su Gaaliu iškeliavo, palikę Vaarą mūsų draugijoje. Vieno senio jie ne taip smarkiai bijojo.
Iš naujo užkūrė ugnį ir vėl ėmė tarškėti aplink puodus.

Vaaras kalbėjo daug ir noriai. Jis papasakojo viską, ką žinojo apie šią šalį, bet apie jokius vartus į Rojų jis negirdėjo. Užtai labai daug žinojo apie Zeino kasbus, mat lankėsi tvirtovėje daug kartų ir kiekvieną kartą tekdavo nusivilti tenykšte liaudimi. Jis netgi nubraižė ant žemės tvirtovės kiemų planus, kad papasakotų, kur pastatyta sargyba.
Tvirtovę pastatė ne kasbai. Ji stovėjo dar tada, kai Vaaro senelis buvo jaunas, o iš kur atsirado toks statinys, nežinojo niekas.
- Kai būti mažas, kažkas man pasakoti apie šviesius kasbus, kurie pasirodyti iš niekur pilyje ir degti balta ugnis. - Murmėjo Vaaras. - Bet tada dar senelis nebūti gimęs. Niekas iš mano šeima nebūti gimęs... Tik daug žodžių palikti.

Taip, o ir Zeine tada niekas negyveno - prisibijojo tų baltų šmėklų. O vėliau ten įsikūrė vietinės reikšmės plėšikai - kasbai, kurie nepabijojo vaiduoklių ir tingėjo pasistatyti savo namus. Kuo virto jų menka bendruomenė šiandien - kiekvienas gali prieiti ir pasižiūrėti, jei nebijo sunkaus ir purvino darbo virtuvėje ar išvietėse. Daugelis tokių keliautojų kaip Vaaras dideliu lanku apeina šias vietas, bet ne pats Vaaras - jį Zeine pažįsta ir truputį gerbia, mat jis - aiškiaregis.
Dabar man pasidarė aišku, kaip jis pastebėjo mane ir kardininkę, tykančius pasaloje...

--------------------------

Dūzgalai baigė virti tik vakarop. Nukirtę ir susmulkinę per tris tuzinus medžių, gavome du kubilėlius sulos sirupo. Sprendžiant iš to, kaip laižėsi dūzgalai, turėjo būti nemažai.
Šviesos liko nelabai daug.  Buvo pats metas paskubėti, o dūzgalai su savo „raugofobija“ stabdė, tad nusprendžiau išsiųsti juos atgal į Endodą su visais įrankiais.
Vaaras lydėjo mus miško takais, rūpestingai aplenkdamas postą. Jis beveik nesidairė atgal, tarsi pakaušyje būtų turėjęs daugiau akių. Kardininkė vis dar šnairavo į jį, nepaleisdama iš rankų kardo rankenos. Jei Vaaras nebūtų pasakęs, kad yra aiškiaregis, gal būčiau nusiraminęs ir juo labiau pasitikėjęs, bet dabar nedavė ramybės jo paties ramus elgesys ir aš tyliai pritariau kardininkei.
Vaaras ramus, nes žino, kaip išvengti spąstų bei postų, žino, kad jam nieko nenutiks - net jei pats mus veda į spąstus, o tokios galimybės niekada negalima atmesti. Vienintelis dalykas, ko jis negali žinoti - ką aš galvoju, nes galbūt to jam niekada ir nepasakysiu.
Ateitis skyla į tūkstančius atskirų fragmentų - tai aš patyriau savo kailiu, stebėdamas laiką demono kailyje. Tiksliai nuspėti ateitį galima tik kelioms valandoms - jei aplink tave kunkuliuoja rimti konfliktai, arba kelioms dienoms, jei sėdi dykumos viduryje. Šiuo atveju Vaarui ateitis - ne toliau valandos. Ir net jeigu imčiausi bet kokios netikėtos veiklos, jam tai būtų netgi labai tikėta. Vienintelis dalykas, ko jis nesugebėtų kontroliuoti - tai kito žmogaus vadovavimo. Žmogaus, kuris neklausytų Vaaro...
Staiga aiškiaregis sustojo.
Aš akimirką pagalvojau, kad jis perskaitė mano mintis, bet staiga supratau, kad pats ką tik ruošiausi perimti vadovavimą grupelei - gal dar tik minties užuomazgą turėjau, bet tikrai ruošiausi. Ir kasbas tai pamatė netolimoje ateityje.
- Tu vadovausi? - Vaaras mostelėjo ranka į priekį. - Tik atsargiai.
Daugiau nieko nepasakė.  Mano galvoje visi įtarinėjimai susijaukė, aš nebežinojau, gerai apie senį galvoti ar tiesiog nieko negalvoti. Pastarasis variantas pasirodė esąs lengvesnis...

Tempti paskui save dvi statinaites su sirupu ne taip jau lengva, ypač kai apstoja visokie saldumo ištroškę vabzdžiai. Ir dar visai nepažįstami.  O kai kelias pradeda leistis beveik stačiai žemyn, malonumas dar labiau sumažėja. Prieš nusileidžiant aš atidaviau nešulį didenybei su numirėliu o pats saugojau, kad Benkartinui po kojomis nesimaišytų jokios kliūtys. Kelias, kurį pasirinko Vaaras, buvo mažai naudotas ir baigė išnykti miško augmenijoje - traškesys po kojomis, atrodė, prišauks visus sargus. Todėl merginos priekyje atidžiai stebėjo, ar saugu dviems kubilėliams keliauti link Zeino.
Pirmi, kuriuos mes pastebėjome, sėdėjo prie pat tilto, permesto per vandens griovį. Tiltas, savaime aišku, vedė į pačią tvirtovę, kuri  jau buvo čia pat.
- Vaje... - Benkartinas nusivalė prakaitą ir nuleido savo sirupo porciją ant tako. - Smagus sutikimas. Mes čia jiems dovanų nešame, o jie miega...
Sargai išties saldžiai miegojo, apsikabinę savo dviašmenes alebardas ir atsirėmę į nubrūžintus, tamsiai rausvus akmenis.  Abu tokie vienodi - suplyšusiais rūbais, pusiau surūdijusiais šarvais...  Trūko tik nediduko metalinio dubenėlio šalia, ant žemės ir aš būčiau ten įmetęs monetą.
- Na ir šlykštūs, - pareiškė Koma. - Stebiuosi, kaip Vaaras iš viso čionai užsuka.
- Tegul priešas būti draugas... - sumurmėjo Vaaras.
- Kitaip tariant, draugauk net ir su banditais ir ilgiau gyvensi. - išvertė Kazas. - Šventa tiesa. Visas mano gyvenimas toks buvo.
- Čia užpakalio laižymas, o ne draugystė, - paniekinamai drėbė Benkartinas. - Ir mes tikimės, kad tokie nevalos turės gerą gydytoją?
- Jei turės, užpakalį jiems teks dar „cukreliu“ patepti - kad tau skaniau būtų laižyti. - Sukikeno Kazas. - O gal nori lėkti į pilį ir iškapoti juos visus?
- Ir sugebėčiau!
- Gal... - gūžtelėjo pečiais Kazas. - O gal kaip tik to ir prireiks netrukus...
Aš priėjau prie pat sargybinių ir atsikosėjau. Vaaras irgi kostelėjo.
Vienas iš sargybinių pramerkė akis, sumirksėjo, vaikydamas miegus ir tada suprato, kad kažkas prieš jį stovi. Garsiai riktelėjęs - tikriausiai iš baimės - jis pašoko ir išsitempė kaip styga. Jo ginklas nudardėjo akmenimis į šalį. Jo kolega taip pat atsibudo ir pakartojo beveik tą patį, bet pirmasis jau pabudo iki galo ir suprato, kad mes ne tikrinti sargybos atėjome.
Jis pasilenkė pakelti savo ginklo ir tada Vaaras prakalbo jų kalba.
Pačiu laiku. Traukti ginklo nenorėjau - pernelyg gera buvo pradžia, o štai sutrikęs kasbas aiškiai norėjo nudėti tą, kuris matė jį miegantį. Vaaro žodžiai sulaikė jį nuo neapgalvotų veiksmų.
Išklausęs senį, sargybinis kažką burbtelėjo.
- Jis sakyti, kad mes galėti įeiti, tačiau geriau tylėti apie miegantis sargybinis, antraip antrą kartą mes visai nebeįeiti. - išvertė Vaaras.
- Ir tai jis pasakė per vieną „burbt“? - nusistebėjau. - Kokia taupi kalba...
Sargybiniai labai įtariai palydėjo mus akimis, tačiau patys net nemanė judintis iš vietos. Prie akmenų, medžių paunksmėje tikriausiai buvo labai patogu. Užmigti jau neužmigs - tikėsis ateinančio sargybos viršininko, tačiau kam vargintis lydint kažkokius keliautojus, kuriuos tikriausiai „padarys“ viduje?..
Jie ir nesivargino.
O tiltas dvelkte dvelkė senoviška egzotika. Arba, tiksliau pasakius, dvokte dvokė. Visos medinės dalys normaliai patręšusios, akmenys, kur ne kur iškritę iš mūro, riogsojo šalia savo skylių. Šalia akmenų, meiliai apsuptos musių debesėlių, juodavo, rudavo bei baltavo išmatų krūvelės. O kitur ir ne vien apie akmenis - turėjome apdairiai nuo jų išsisukinėti.
Tiltą pakeliančio mechanizmo grandinės laisvai lingavo nuo vėjelio- surūdijusios, sutrūkusios jos jau buvo niekam tikę. Rimto karo metu šį tiltą jiems tektų sprogdinti, antraip priešai sueitų vidun nežadindami sargų...
- Dievulėliau, kaip čia tvarkinga. - Kazas atsargiai perlipo išmatas ir pasikasė pakaušį. - Jie matyt tingi toliau į mišką nueiti. Arba nespėja. Spėju, kad iš lovos išlipa tada, kai nebeišlaiko ir prideda kelnes, o čia išsikrato...
Vaaras nusijuokė, bet nieko neatsakė. Mūsų jau ėjo pasitikti keturi „elgetos“, ginkluoti tais pačiais ginklais, iš kurių darėmės kirvius. Tik šitie atrodė truputį solidžiau - šarvuose buvo mažiau skylių, o vienas net susišukavęs - greičiausiai tam, kad sulipę plaukai į sriubą nekristų.
Kazas užsičiaupė, o Vaaras kažką pasakė keliais trumpais žodeliais. Sargybiniai susižvalgė, bet ginklai jų rankose nė nemanė išnykti. Įtariausi žvilgsniai, žinoma, kliuvo žmonėms ir dviems statinaitėms, kurias padėjome dar nepridergtoje vietoje. Vienas iš jų kažką urgztelėjo, bet Vaaras tuoj pat ėmė purtyti galvą.
- Aš paaiškinti, kad reikia daktaras ir mes sumokėti, bet jie nori pirma išbandyti sula. Jie nori paimti vienas statinė. Sako, daktaras bus.
- Tegul pirma parodo tą gerą daktarą, tada ir gaus statinę bandymams, - papurčiau galvą. - Jie ką, kvailiais mus laiko?
- Aš jiems pranešti... - linktelėjo aiškiaregis.
- Tik kvailių neminėk, - šnipštelėjau. - Kaip nors diplomatiškiau...
Vaaras vėl keliais skiemenimis išaiškino padėtį. Kasbai aiškiai suglumo, bet netrukus vienas nuėjo šalin ir grįžo su penktuoju derybų dalyviu.
Pamatę jį mes gerokai nustebome. Šitas kasbas buvo apsirengęs puošniais rūbais, daug švaresnis nei likę jo utėlėtieji giminaičiai. Ir žiūrėjo jis ne iš padilbų, o kažkaip iš aukšto, tarsi būtų vietinis dievas. Rankas laikė už nugaros, o kai kryptelėjo, klausydamasis sargybinių, pamačiau už diržo užkištą durklą.
Gydytojas? Smarkiai tuo suabejojau. Vaaras panašesnis į tokį, o puošeiva labiau priminė aukštos klasės skerdiką.
Išklausęs raporto, puošeiva pasisuko į Vaarą ir kažko paklausė - bent jau man pasirodė, kad išgirdau klausimą.
- Jeigu jis kalbėtų bent minute ilgiau, tikriausiai išgirstume už širdies griebiančią pasaką su trimis tęsiniais. - Sumurmėjo Kazas, kol Vaaras virškino puošeivos žodžius.
- Man tai visai nepatinka, - tyliai pareiškė Koma. Pritardamas linktelėjau.
- Jie sakyti, kad mes pavogti sula iš jų miško. - Pranešė Vaaras niūriu balsu. - Jie nori, kad mes atiduoti visa sula ir eiti kur akys mato.
Pajutau, kaip visi suakmenėjo. Kasbas puošniais rūbais aiškiai buvo ne kvailys. Jo akutės žibėjo pakankamai gudriai. Jis tyčia mus apkaltino vagyste - štai jums ir pretekstas užmušti kelis žmogeliukus ir pasiimti prekę... Nebent mus tikrai stebėjo nematomi žvalgai.

Nusimečiau gobtuvą ir priėjau prie pat puošeivos. Sargybiniai nejaukiai urgztelėjo ir pasiruošė kautis, bet aš tik sustojau per pusantro žingsnio nuo kasbo ir įdėmiai pažvelgiau į jo akis.
- Vaarai, pasakyk jam, kad tokie medžiai auga ne vien jų miškuose, tad jei jis dar kartą bandys mane įžeisti, aš jį užmušiu. - Kreipiausi į senį, tuo pat metu nenuleisdamas akių nuo „skerdiko“.
- Ee... Ar man taip tikrai pasakyti? - susirūpino aiškiaregis.
- Taip, ir nebandyk pagražinti.
Vaaras sunkiai atsiduso ir išlojo kelis trumpus skiemenis.

Puošeivos akys nė nekrustelėjo, tačiau sargai išsyk pašėlo - vienas užstaugė kažką ir jau norėjo šokti ant manęs, tačiau nutiko tai, ko nesitikėjau - puošeivos durklas akimirksniu atsidūrė savininko rankoje ir pervėrė sargybinio kaklą. Judesys buvo toks grakštus, kad aš nespėjau  atšokti ir išsitraukti peilio, o durklas jau išlindo iš paklaikusio sargybinio kaklo ir ramiai grįžo į pradinę padėtį - už diržo.
Nudurtasis suklupo, išmetė savo ginklą ir nusirito grindiniu, springdamas kraujais. Kiti trys akimirksniu nusiramino, net nebandydami padėti savo bendrui.
Aš taip pat paslėpiau savo peilį, jausdamas aštrų žvilgsnį, vertinantį padėtį. Kasbo greitis mane sutrikdė. Nedaug klydau, pavadindamas jį skerdiku.
Skerdikas niūriai pažvelgė į Vaarą ir amtelėjo.
- Jis sakyti, kad atsiprašo. Gal mes ir būti geri, - išvertė Vaaras. - Jis duoti gydytoją, jei mes sutikti pasikeisti prekėmis.
- Pasakyk, kad mes keisimės, jei tik pamatysime tą gydytoją. - Linktelėjau.
- Tokiu atveju jis kviesti jus į vidų, - pranešė Vaaras po apsikeitimo amtelėjimais. - Tačiau man teks likti čia.
- Tai reikalavimas? - sunerimau. - O kaip mes susikalbėsime?
- Reikalavimas, - neramiai linktelėjo senis. - Jis sakyti, kad viduje turi kasbą, mokantį žmonių kalbą. Būti labai atsargūs. Ateitis labai miglota. Daug keistis....
- Ar jis tau sakė, kodėl nenori tavęs įleisti?
- Taip. Aš per dažnai čia ateiti.
- Man rodos, dėl kažko kito... - suabejojau.
- Aš manyti. Tačiau aš ne karys, - palingavo galvą senis. - Ar eisite pas gydytojas?
Kažkodėl man atrodė, jog gydytojo mes visai nepamatysime.
- Vaarai, o kokias ateitis tu matai? - pasidomėjau.
- Jų per daug, kad papasakoti aiškus vaizdas, - senis atsiduso. - Nežinoti. Bet šitas su spalvotais drabužiais labai gudrus...
- Tada pasakyk jam, kad mes einame, - aš atsisukau į bendražygius ir pakartojau garsiau. Visa išblyškusi Koma prisiartino, bet nieko nepasakė - tik pirštai, laikantys lazdą, pabalo.
- Kur tavo kardas? - paklausiau.
- Prie šono, - tyliai atsakė ji. - Tik nemanau, kad tai man pagelbės. Mes lendame į gyvačių lizdą...
- Aš stebėsiu šitą pudruotą snukį, - linktelėjau puošeivos pusėn. - Jei kils peštynės - jis mano.
Vaaras nusisuko nuo žudiko ir linktelėjo man.
- Sekite paskui jį ir sėkmės.
- Sėkmės ir tau, Vaarai, - palinkėjau ir linktelėjau Benkartinui su Kazu - tiedu paėmė statinaites.
Puošeiva lėtai apsisuko ir nuėjo per kiemą link mažiausiai pajuodusio pastato, primenančio kalną po neseniai įvykusios akmenų griūties. Jo papėdėje, kur dar matėsi kadaise stovėjusios arkos likučiai, buvo metalinės durys, vedančios į šio laužo vidų.
Sargybiniai patraukė kartu su mumis, bet jau ginklų nebedemonstravo - tikriausiai pasitikėjo savo viršininko reakcija. Prie durų aš atsisukau ir prieš įeidamas spėjau pamatyti Vaarą, kuris neramiai trypčiojo ant tilto, niekaip neapsispręsdamas, išeiti jam, ar pasilikti...

Viduje nebuvo tamsu, nors langų nepastebėjau. Čia pat prie durų degė riebus deglas, varvinantis taukus ant žemės, kur kyšojo visas nuovarvų stalaktitas. Puošeiva pasuko link laiptų ir mes užkopėme į kitą aukštą. Į antrą, ar trečią - neturėjau supratimo, nes jau antroje laiptų aikštelėje mus pasitiko sugriuvusi siena, palaidojusi šią paslaptį tarp sunkiai suvokiamo storio perdangų. Kasbai nesivargino ir neatstatinėjo patalpų. Jiems užteko tos didžiulės salės, į kurią mes įėjome pro kitas duris.
Prieblandoje aš negalėjau įžiūrėti visų detalių, bet nosimi pajutau ne mažiau trisdešimties - keturiasdešimties kasbų egzistavimą visai čia pat. Pridergta salėje, žinoma, nebuvo - tam labiau naudojo tiltą - tačiau smarvė buvo panaši. Galėjo gi tie vargšai nors kartą sulįsti į kokią nors balą ir pasitaškyti, arba išeiti per liūtį į lauką - tikriausiai smarvė būtų perpus mažesnė. Salė buvo tikrai didelė - joje stovėjo gal du tuzinai kolonų dvejomis eilėmis, o tarpe tarp artimiausių buvo įsikūrusi kasbų valgyklėlė.
Į mus sužiuro smalsios akys - juodi blizgantys taškučiai prieblandoje. Kasbai lėtai kilo nuo aplūžusių suolų, palikdami ant tokios pat būklės staliukų indus su kažkokiu maistu, rankos griebė ginklų kotus, bet puošeivos siluetas šalia mūsų neleido jiems jų pakelti ir panaudoti, išrėkus kovos šūksnį.  Tokiame patamsyje visi pranašumai jų pusėje - jie viską matė, o aš dar negalėjau atsigauti po dienos šviesos. Prie diržo užčiuopiau vieną maišelį ir atkabinau jį. Viduje buvo supilti lengvučiai pilkšvi milteliai - nieko kenksmingo, tačiau įmesk tokį į liepsną ir viskas aplinkui žaviai nušvinta. Žinoma, tik kelioms akimirkoms, bet šviesos tiek, kad apžlibti galima net dienos šviesoje. Maišelio turinio ne kažin kiek ir beliko - paskutinį kartą teko panaudoti Alibahe, kai Kuilio užeigoje kilo rimtos skerdynės dėl visai mažo menkniekio. Tuo Alibahas ir žavus - ten visi įdomiausi įvykiai prasideda nuo menkniekių...
Puošeiva pasuko link pravirų durų šone. Aš staiga užuodžiau pro jas sklindantį ruošiamo maisto kvapą ir viską supratau. Ir ne aš vienas.
- Velniava... - išsprūdo Benkartinui ir jis nuleido savo statinaitę. - Tiesiai į virtuvę, ar ne?
- Mes taip tikrai nesitarėme, - pritariau aš, sustodamas ir žiūrėdamas į atsisukusio puošeivos akis. - Kur gi tavo vertėjas, a?
Kasbas kažką viauktelėjo.
- Juk tu neturi čia jokio daktaro, ar ne? - jau beveik neklausiau, o patvirtinau.
- Daktaras, be jokios abejonės, yra, - atsiliepė balsas kažkur šalia. - Bet šiuo metu jis negydo.
Atsisukau į balso pusę ir pamačiau kažkokį siluetą visai mažo, storo padaro... Nors ne - tai nebuvo mažas padaras. Tik krėsle sėdinti žmogysta.
- Kas tu toks? - paklausiau, bandydamas peržvelgti prieblandą.
- Jei nori, gali vadinti mane gydytoju, - žmogysta atsistojo ir žengė kelis žingsnius artyn. Išvydau tamsų veidą plačia nosimi, įrėmintą juodų plaukų kupeta. Jei ne ragai ant galvos, būčiau palaikęs jį žmogumi, tačiau pažvelgęs į akis supratau, kad jis netgi ne velnias.
Padaro akyse pamačiau blausius šešėlius, sūkuriuojančius tarsi kokie uraganai. Iki skausmo pažįstamas žvilgsnis...
- Mane vadina Libu. - Tarė demonas, ramiai stebėdamas mūsų būrelį. - O čia mano tarnai, kasbai. Manau,  šiandien jie labai nori jūsų sulos.

Jaudintis dėl statinaičių nebebuvo kada. Ir stebuklingo apsiausto aš neturėjau. Demonas galėjo bet kuriuo metu sunaikinti mus vien panorėjęs.
Kažkuri iš merginų išsitraukė kardą ir tas garsas tyloje trumpam prikaustė visų dėmesį.
Staigiu judesiu švystelėjau maišelį į sienoje pritvirtintą deglą ir išsitraukiau peilį.
- Užsimerkite! - sustaugiau, šokdamas į šalį ir pastumdamas princesę. Per vėlu. Galbūt karės ir sureaguos, tačiau dauguma liks akli...
Blykstelėjo taip, kad net nusisukusiam akis pakuteno - salė nušvito lyg šviesiausią dieną ir aš išvydau galingas kolonas, išmargintas kažkokiais keistais raštais - tik akimirkai, nes iš karto aplinkui nuskardėję paniški klyksmai atitraukė dėmesį. Deja, šalia manęs taip pat kažkuri sudejavo - nespėjo užsimerkti. Puošeiva laikėsi už vieno iš sargybinių, trukdydamas tam teisingai užsimoti, pats be perstojo bliaudamas nykštukinius prakeiksmus į visas puses. Jo orumo nebeliko nė ženklo...
- Nieko nematau!... - Koma braukė ašaras, -Padėk man, Edvardai!...
Mano nuostabai, demonas taip pat purtė galvą, negalėdamas atsitokėti. Juk jam akys nereikalingos, tai kaipgi jis sugebėjo apžlibti?
Bet dar labiau nustebau, kai jis, užuot kuo nors pavirtęs ir puolęs, čiupo nuo stalo milžinišką juodą kardą ir ėmė dairytis pasruvusiomis akimis manęs.
- Atgal! - surikau ir čiupau Komą į glėbį. Benkartinas su Kazu nubėgo pirmi, nublokšdami atgal iš tarpdurio išlindusius sargus, kurie taip ir nespėjo pasišvaistyti savo įnagiais.
Šokdami iš karto per keturias pakopas pirmame aukšte atsidūrėme tuo pat metu, kai klyksmų privilioti sargai pašoko čiupti savo ginklų. Benkartinas nerangiai apsuko ratą apie savo ašį ir jie sudribo perrėžtomis gerklėmis.
- Prie tilto! - sukliko jis, - ir į mišką!
Pritariau iš visos širdies, bet vis tiek užrikau ant mokinio:
- Tyliau tu! Nepamiršk, kad vienas vietinis supranta mūsų kalbą!
Didenybė nusikeikė ir atidarė duris.
Prie tilto svirduliavę sargai sureagvo tada, kai iki jų beliko keli žingsniai. Benkartinas vėlgi puolė pirmas. Būčiau prisidėjęs, tačiau apakinta mergina rankose dabar atrodė svarbesnė.
- Nesuprantu, kas čia tokio įpatingo jų kovos metoduose... - bambėjo princas, traukdamas iš lavono kardą. - O tiek šokinėjote stovykloje, tiek mojavote...
- Ne visi tokie stebuklingi kaip tu. - Atrėžė Kazas. – Malonėk dabar sudoroti tuos du kitoje pusėje.
- Vieni niekai!
Ir Benkartinas nubėgo, kad niekas kitas neaplenktų jo. Tikriausiai azartas pagavo...
- Nuleisk! - staiga paprašė Koma. - Aš jau šiek tiek matau.
- Šiek tiek? Tada dar panešiu, - nusprendžiau.
- Ne ne! Aš tikrai matau... Nuleisk, prašau.
Nuleidau ją ir mergina iš karto puolė į priekį - tiesiai į tilto turėklus.
- Nieko nebus, - aš grubiai užsimečiau ją ant peties. - Mes neturime tiek laiko.
Kitoje tilto pusėje jau buvo ramu. Benkartinas nekantriai trypčiojo vietoje ir staiga mums už nugarų nuskardėjo riksmas.
- Ateina! - suriko didenybė. - Aš jį sudorosiu!
- Ne! - aš parodžiau į mišką. - Tik pirmyn! Nesudorosi jo, nes tai demonas.
Benkartinas žagtelėjo ir kaipmat pakeitė nuomonę - pasipustė padus pats pirmas. Merginos jau buvo tarp medžių, kai staiga mane už rankos kažkas trūktelėjo ir princesė nuslydo nuo peties. Mergina nusivoliojo samanomis, klyktelėjusi iš netikėtumo, o aš akis į akį susidūriau su Libu.
Kaip jis taip greitai atsidūrė šalia?..
Padaro kardas prašvilpė man virš galvos ir nurėžė medį - lengvai, tarsi kokį šapelį. Spėjau pasilenkti ir pastebėti, kad Libui suvaldyti savo gremėzdišką ginklą - juokų darbas. Kad ir kas jis buvo, jėgų turėjo nemažai. Nespėjau išsitraukti savo ginklo, o velnio - demono platūs ašmenys sutrupino akmenį ten, kur prieš akimirką stovėjau.
-Bėk šalin! - surikau Komai ir mergina tučtuojau pakluso. Aš pasigailėjau, kad nebeturiu nei vieno kryžiaus - pats laikas būtų išbandyti kokį vieną...
Libas suriko ir pasileido į mane bėgte, sukdamas kardo ašmenis aštuoniukėmis - jo kelyje pasitaikę medžiai išskraidė į šalis, o aš vos spėjau šastelėti į šoną. Ir čia įvyko nelaimė - demono kelyje pasipainiojo viena iš atgal skubėjusių kardininkių. Mostas - ir mergina atsidūrė ant žemės, įkirsta iki pusės. Viskas vyko taip greitai, kad ji net nespėjo kilstelėti kardo ir pabandyti atremti neatremiamą kirtį.
Tuo pat metu išgirdau iš visų pusių atsklidusius šūksnius - pilnus skausmo ir nevilties. Turbūt ir pats šūktelėjau...
- Šunsnukis! - užriaumojo Benkartinas, užsimodamas ir kirsdamas iš viršaus. Demonas beveik abejingai kilstelėjo savo ginklą ir princo kardas perlūžo. Didenybė sekundę žiopsojo į nuolaužą, pasilikusią rankoje, tada sviedė ją į padarą ir atšoko už medžio, keikdamasis rinktiniais keiksmais. Aš tvirčiau signiaužiau savo peilį. Velniava, kaip dabar reikėtų gero kardo, kurio neturiu...
Demonas stovėjo šonu į mane. Dabar jis lėtai sukosi, stengdamasis užsimoti ir pavaišinti Benkartino medį metalu. Kardininkės kažkur dingo - girdėjau tik jų išplaukusius, tolimus šūksnius. Kaip galėdamas greičiau puoliau prie demono ir pralėkdamas brūkštelėjau peiliu per jo nugarą. Jo milžiniškas juodas ginklas lėtai praplaukė man virš galvos - spėjo pastebėti...
Tačiau toje vietoje manęs nebebuvo - įsibėgėjęs atsirėmiau į medį ir atsispyriau nuo jo, antra koja trinktelėdamas demonui į krūtinę. Jis susverdėjo ir žengė žingsnį atgal, bet neparkrito. Tačiau didžiulis kardas visai nepoetiškai metėsi į priekį, stengdamasis išlaikyti šeimininko pusiausvyrą.
Jis stiprus, tas tiesa, tačiau net ir didžiausi stipruoliai negalėtų nieko pakelti, jei perpjautum raumenis reikiamose vietose, o šis keistas demonas vieną tokią vietą atkišo.
Brūkštelėjau peilio ašmenimis per  alkūnę ir juodasis kardas lėtai nusviro - šeimininkas nebevaliojo jo išlaikyti.
Tačiau demonas nesutriko - jis, nors ir bliaudamas iš skausmo, perėmė ginklą kita ranka, kurios aš taip greitai negalėjau pasiekti, nes po sėkmingojo pjūvio atsidūriau jam iš šono.
Demonas smeigė man į krūtinę ir turėjau atšokti dar toliau. Kažkas trinktelėjo man į nugarą...
Atsisukęs užsimojau peiliu - kažkoks dar vienas siluetas prisėlino iš kitos pusės.. Staiga jis suklykė Komos balsu ir aš akimirksniu praregėjau - laikiau iškeltą peilį virš mylimosios galvos. Dar akimirka - ir būtų atsitikusi dar viena nelaimė...
Stipriai pastūmiau ją atgal, nes už nugaros demonas aiškiai artinosi - stenėdamas ir taškydamasis kraujais. Atsisukau į jį ir tą pačią akimirką į jo šoną susmigo dvi strėlės. Kardininkės pagaliau atsigavo ir ėmėsi kerštauti už saviškės žūtį.
Demonas sustūgo nesavu balsu ir apsidairė. Tarsi tik dabar pamatė, kiek aplink jį priešų.
Jis  įsmeigė kardą į žemę ir pakėlė sveikąją ranką. Aš beveik užuodžiau artėjančius burtus.
- Saugokis! - surikau Komai ir puoliau prie jos, nes padaras buvo atsisukęs į mus. Demonas kažką suburbuliavo ir staiga oras prisipildė kažko keisto, dilgčiojančio. Aplinkui sutraškėjo, tarp žolių stiebelių žybtelėjo skaisčiai melsvos gyvatėlės, kurios neįtikėtinai vikriai peršoko ant rankų, plaukų...
O kitą akimirką demonas išnyko, nučiupęs savo kardą ir aš galėjau bet kam prisiekti, jog mačiau už jo atsivėrusius vartus! Jis išsibūrė portalą į pragarą, arba kurią nors kitą vietą.
- Paspruko! - sušnypštė Koma. Jos plaukai buvo juokingai pasišiaušę ir aš neabejojau, kad pats atrodau panašiai.
Aplinkui nužudytą kardininkę tyliai stovėjo jos draugės. Jos neišleido nė garso, tačiau ašaros pasakė viską. Priėjęs aš atpažinau nelaimingąją. Iš penkių kardininkių žuvo būtent ta, kurios vardą aš žinojau - Sabrina...




PASKUI SAPNUS

         
 

Kažkuri užspaudė  Sabrinos akis. Aš apsidairiau, ieškodamas daugiau raugalų, ir pamačiau juos, būriu lekiančius per tiltą. Manyje susigrūmė prieštaringi jausmai - norėjosi tinkamai palaidoti bendražygę ir kartu tuojau pat nešti kudašių, kad nereikėtų aiškintis su atbėgančiais. Daugiau aukų nenorėjau.
- Sudorosiu juos!.. - sielvarto ir pykčio kupinu balsu išspaudė kardininkė, stovėjusi greta, bet Koma čiupo ją už rankos.
- Ne! - griežtai pasakė ji. - Neturime tam laiko. Mums reikia nešdintis.
- Neatkeršijus?!
- Tu gali žūti keršydama. - Koma pakėlė Sabrinos kardą ir ištiesė man. - Mes ne dėl to atėjome. Edvardai!
- Eime, - atsitokėjau. - Jei jie priartės - šaukite po strėlę.
Kardininkė sekundėlę svyravo, tačiau apsisprendė ir tik trumpam palinko prie draugės - atsisveikinti.
- Mes jos nepalaidojome... - sumurmėjau daugiau tam, kad būtų pasakyta.
Raugalai įlėkė į mišką ir jau dairėsi, nervingai kratydami ginklus. Matyt tam, kad patys drąsiau jaustųsi... Bet mūsų jie dar nematė, tik pastebėjo kardininkės lavoną.
Kilus triukšmui, aš užgniaužiau savyje bekylančią pasišlykštėjimo bangą ir ryžtingai nubėgau per krūmynus paskui merginas, tikėdamasis, kad tarp raugalų nebus gero pėdsekio.

            Neturėjome nei daktaro, nei sulos. Nesukau sau galvos dėl Šrano - tegul jis pats gaminasi tą skystį. Man dabar rūpėjo trys mirštančios kardininkės. Ir dar vienos mirusios vaiduoklis blaškėsi po galvą, tarsi keršydamas už tai, kad palikome jos kūną pūti miške.
Raugalai, jei ir sekė mus, tai tikriausiai nusekė į kitą pusę, nes mes jų taip ir nesulaukėme. Kelis kartus sustoję pailsėti atidžiai klausėmės, laukdami išnyrančių bukų snukių su karvės akimis, tačiau veltui. Tikriausiai  ne vienas  iš mūsų slapta troško tokio susitikimo...
Į Endodą parsivilkome jau gerokai sutemus - sargai, kaip visada, pakėlė didelį triukšmą, kuris greitai nutilo, vos tik pirmasis pažino, kad mes ne raugalai. Mūsų pasitikti atskubėjo Šranas ir Stiksė.
- Kur gydytojas?.. - kardininkė šaltu žvilgsniu nužvelgė mus ir sustingo, kai niūriai papurčiau galvą.
- Kur sula? - tarsi nevykęs aidas pasidomėjo seniūnas. Stiksė tūžmingai perliejo buvusį pirklį aštriu žvilgsniu ir tas prikando liežuvį.
- Neturime. - Sumurmėjau. - Ir dar praradome karę. Sabrina žuvo.
Stiksė tylėdama pastovėjo, kol žodžiai saugiai nugulė jos galvoje, tada pažiūrėjo į mane tuo pačiu šaltu žvilgsniu. Jame aš nieko neišskaičiau.
- O kaip čia sekėsi? - paklausiau. Stiksė vos vos loštelėjo atgal, tarsi būtų išgirdusi kažkokį neįtikėtiną dalyką.
- Blogai... - sumurmėjo ji. - Nei vieno, nusimanančio apie nuodus...
Jau išvydęs ją besiartinančią supratau, kad išgirsiu panašius žodžius. Stiksė dar niekada neatrodė tokia susikausčiusi.
Aš skubiai nuėjau į palapinę, kur gulėjo ligonės, bet ten nieko naujo nepamačiau. Raizė buvo kažkur išėjusi. Užmigdytosios ramiai gulėjo, jos net nekvėpavo. Ir neturėjo kvėpuoti...
- Nepavyko? - išgirdau už nugaros ramų Andromedos balsą. Vadė stovėjo, atsirėmusi petimi į endodiečio namuko sieną. Jos niekas nelydėjo.
- Nepavyko... O tu jau vaikštai? - nusistebėjau.
- Cemetra pabūrė šen bei ten. - Vadė prisiartino ir pažvelgė į gulinčias. - Vadinasi, jos mirs.
Tikėjausi kažką pajusti jos balse, bet jis buvo stačiai abejingas.
- Deja...
- Nesikrimsk, Edvardai. Mes jau visą pusdienį žinojome, kad joms nėra šansų. - Švelniai paguodė ji. - Gaila, kad Sabrina žuvo...
- Mes jos net nepalaidojome. - Pasakiau karčiai. - Palikome raugalams ant tako!..
Vadė pažvelgė į mane skvarbiu žvilgsniu.
- O dabar tu sustingai. - Priekaištingai tarė ji.
- Tai ne tas pats...
- Tikrai? Jaudintis dėl mirštančių ir dėl mirusių - tikrai ne tas pats. Tu jaudiniesi dėl mirusios kardininkės!
- O tu bent pagalvojai, kur ji atsidūrė po mirties? - pasistengiau nusiraminti. - Mes ne savo pasaulyje, Andromeda. Jei ji mirtų ten, galbūt atsidurtų čia. O kur ji atsidurs dabar?
- Kas žino? - vadė gūžtelėjo pečiais. - Tikiuosi, geresnėje vietoje negu esame mes.
- Tikėkis, kad ten pat atsidurs ir jos. - Parodžiau į užmigdytas kardininkes.
Kokia nemaloni tyla. Akimirkai panorėjau, kad šalia atsirastų Koma ir užkalbintų vadę. Bet princesė kalbasi su Stikse...
- O kas nutiko Stiksei? - prisiminiau.
- Stiksė dalyvavo merginų gydymo metu. - Andromeda paniuro. - Laikė jas, kad nesiblaškytų. Ne itin malonu, sakyčiau. Girdėjosi net anoje Endodo pusėje... Tikriausiai ji keistai atrodo, ar ne?
- Tikriausiai ir aš taip atrodyčiau... - burbtelėjau, įsivaizduodamas tai, kas dėjosi palapinėje kai čia lankėsi visokie šarlatanai.
- Pamiegok, - pasiūlė ji. - Tu daug keliavai.
Jos tiesa - aš buvau nuvargęs. Palinkėjau Andromedai geros nakties, apsisukau ir nuėjau prie namuko, kuriame nakvojau praėjusią naktį. Įlindau į vidų ir čia pat susidūriau su riebiu kažkokio padaro snukiu.
- Na? - piktokai paklausė šleivakojis. Tiksliau - riebi šleivakojė. - Ko tau čia?
- Atsiprašau, tikriausiai sumaišiau... - aš išlindau į lauką ir apsidairiau. Kokie vis dėl to vienodi tie jų pastatai...
- Tiesiai ir į kairę. - Priminė man tas pats nepatenkintas balsas. - Labanakt.
- Labanakt. - Aš patraukiau nurodyta kryptimi ir netrukus suradau tai, ko ieškojau. Pirmas namelis nuo kopėčių į sargybos takus - vertėtų įsidėmėti...
Daug minčių galvoje, rodės, neleis užmigti. Atsiguliau į „gūžtą“ ir pabandžiau jas išvaikyti. Kurį laiką nesisekė, bet pamažu miegas artėjo. Vėliau sutrukdė nebent Koma, kuri tyliai atsigulė šalia. Jos kūno šiluma tarsi kokia kempinė ištraukė paskutines dienos prisiminimų nuotrupas - užmigau tarsi užmuštas...

            Zeino salėje buvo labai tamsu. Jei pirmojo apsilankymo metu kažkur ruseno fakelai, tai dabar nebuvo visai jokio šviesos šaltinio. Ėjau į priekį lėtai, apgraibomis. Kažkur visai čia pat knarkė prasmirdęs kaip pašvinkusi plekšnė raugalas. Kluptelėjau, užkliuvęs už kažko minkšto ir kažkas tuoj pat atsakydamas kriuktelėjo. Bet nepabudo... O aš sustingau, bijodamas net kvėptelėti. Raugalo knarkimas pamažu atsinaujino ir aš nusiraminau. O užkliuvau už - feee - aišku, kad kojų, ištiestų per visą taką...
Kažkas nedavė ramybės. Kas - nežinojau, nors atkakliai ieškojau nerimo priežasties savyje. Ir tikrai ne raugalai su savo vaduku Libu.
Perlipau per raugalo kojas ir tuoj pat atsitrenkiau į kažkokį metalinį daiktą. Perbraukiau rankomis orą, tikėdamasis nutverti jį, nes man pasirodė, kad jį nustūmiau. Nieko...
O kitą akimirką į grindis taip pokštelėjo, kad net akyse šviesiau pasidarė, o širdis nusirito į kulnus. Aš susigūžiau, karštai trokšdamas, kad niekas nesugalvotų prabusti...
Aidas nutilo ir iškart įsivyravo tyla.
Kolektyvinio knarkimo irgi nesigirdėjo...
Visai šalia kažkas stuktelėjo kietu daiktu per akmenį - plykstelėjo žiežirbos ir deglo liepsnelė nušvietė nediduką plotą. Kiek toliau sustukseno kitas skiltuvas, po to dar kitas - į mane susmigo kelios dešimtys akių. Šalia gulėjęs knarklys pakilo ir čiupo nuo stalo sunkų juodą kardą.
- O dabar aš tikrai tave sudorosiu, Edvardai. - Pasakė Libas, šypsodamasis nuo ausies iki ausies.
- O aš suėsiu tavo širdį, Edvardai. - Pasakė kitas Libas, artindamasis prie manęs su tokiu pat kardu.
- O po to nutrauksiu galvą tai tavo bjauriai mergiūkštei, Edvardai... - pritarė keli Libai vienu balsu.
Libų kompanija mane lėtai apsupo ir iškėlė kalavijus...

Koma nepabudo, tik niurgztelėjo, kai aš praplėšiau akis, pažadintas nemalonaus sapno. Tikriausiai smarkokai sujudėjau.
Kažkodėl labai jau dažnai sapnuojasi nemalonūs sapnai. Pats laikas Cemetrai ką nors sugalvoti...
Lėtai, kad nepažadinčiau princesės, išsiropščiau iš „lizdo“ ir išėjau į lauką.
Debesys beveik laižė medžių viršūnes, persisunkę drėgme. Vėjo nebuvo, tačiau jutau artėjantį lietų. Netgi naktiniai gyviai už tvoros triukšmavo daug garsiau nei reikėtų. Beveik visos šviesos buvo užgesintos, degė tik keli fakelai kampuose.
Staiga nuskardėjo trumpas moters klyksmas.
Sustingau iš netikėtumo. Pirmą akimirką pamaniau, kad užpuolė raugalai, tačiau sargai ant tvoros nustebę atsisuko į kaimelio vidų - žiūrėjo kažkur į vartų pusę...
Nubėgau prie vartų ir pamačiau uždegtas šviesas prie palapinės, kurioje gulėjo trys apnuodytosios.
Nejaugi kas nors pažadino?.. O kokio velnio vidury nakties žadinti?..
Palapinėje kažkas buvo - ant audeklo matėsi judantys šešėliai. Išsitraukiau peilį ir atsargiai prislinkau prie pat įėjimo...
- Daugiau jai niekada neskaudės. - Dusliu balsu tarė Stiksė. - Cemetra, žadink kitą!
Kažkoks neaiškus garsas, po jo - tylus šnaresys.
Staiga aš krūptelėjau, nes iš palapinės vėl nuskardėjo kupinas skausmo klyksmas. Bet jis truko neilgai - nutrūko staigiai ir taip pat netikėtai.
Aš pakėliau audeklą ir pamačiau Stiksę, traukiančią kardą... iš ką tik nužudytos ligonės krūtinės. Tas vaizdas mane taip pribloškė, kad kelioms akimirkoms suakmenėjau vietoje, negalėdamas atitraukti akių nuo merginos. O ji, peržengusi lavoną, galvažudiškai tiksliai apžergė sekančią - iš čia negalėjau matyti gulinčiosios veido.
- Cemetra... dabar...
Stiksė iškėlė ginklą ašmenimis žemyn, taikydamasi į ligonės širdį.
Ragana tikriausiai sėdėjo šalia įėjimo, nes jos nepamačiau. Tik išgirdau jos balsą, tariantį kažkokį užkeikimą.
Ir ligonė pabudo. Ji kilstelėjo galvą ir aš pažinau Paladę. Jos akys buvo apsiblaususios, bet staiga jos veidą iškreipė skausmo grimasa ir Stiksė užsimojo.
- Stok! - surikau atitokęs ir šokau vidun. Stiksė net negrįžtelėjo - visas jos dėmesys buvo nukreiptas į ginklą.
Paladė sukliko - tačiau ne dėl to, kad jos draugė ruošėsi ją nužudyti. Kažkokie nuodai jos viduje kėlė daug didesnį skausmą.
Stiksės rankos nusileido ryžtingai. Nebūčiau niekaip spėjęs jai sutrukdyti. Kardas pervėrė Paladės širdį ir klyksmas nutilo.
Stiksė atsisuko į mane. Ji buvo balta kaip numirėlis, akys didelės didelės... ir kupinos skausmo - galbūt netgi stipresnio už tą, kurį parodė Paladės veidas.
Ji lėtai ištraukė kardą iš kardininkės krūtinės ir leido ginklui nukristi šalia.
Cemetra sėdėjo atsirėmusi į pagalvėles ir lėtai sūpavosi visu kūnu, užmerkusi akis ir išblyškusi nė kiek ne menkiau.
- Išprotėjot?! - tai buvo pirmas klausimas, dingtelėjęs pamačius judviejų elgesį. Kažin, ar kam nors būtų išsprūdęs kitoks žodis.
- Tuoj išprotėsiu... - sumurmėjo Cemetra tyliu balsu.
Stiksė susmuko kampe ir padėjo galvą ant žemės. Skubiai suradau antklodę ir uždengiau lavonus, tada nuropojau pas žmogžudę.
- Tau viskas gerai?
Beprasmis klausimas - visai jai negerai. Ir kas taip pasijustų po to, kai tris draugus savomis rankomis nusiunti anapilin?..
- Eikš čia. - Pabandžiau pakelti ją, bet ji pradėjo muistytis.
- Andromeda žino? - atsisukau į raganą.
- Žino... - atsakė ta, linguodama į jai vienai tegirdimą taktą.
- Tai kodėl jos čia nėra?!
- O tu norėtum visus čionai sukviesti egzekucijos stebėti?! - suriko ji, atsimerkdama ir nudelbdama mane paklaikusiomis akimis. - Daugiau nebegaliu aš čia!.. - ragana atsistojo ir išėjo iš palapinės.
Stiksė nejudėjo ir iš jos neišgirdau jokio garselio. Net kai pakėliau ant rankų, ji nesureagavo. Tokią ir nunešiau į vadės palapinę, kur Andromeda jau laukė prie įėjimo, tarsi viską būtų numačiusi iš karto.
Tikriausiai mano žvilgsnis buvo žudantis, nes ji skubiai nusuko akis.
Paguldžiau kardininkę ant paklodžių.
- Kodėl ji? - paklausiau, žiūrėdamas į Stiksę. - Kodėl ne Kazas? Kodėl nepatikėjai to numirėliui?
- Kaz... - Andromeda nutilo man už nugaros.
- Nepagalvojai apie tokį variantą, a? - atsisukęs pamačiau ją visai sutrikusią. - Reikėjo paklausti, Andromeda! Dabar pažiūrėk į ją!
- Aš pati norėjau tą padaryti! - neišlaikiusi suriko ji. - Pati, supranti?! Bet Stiksė jau buvo apsisprendusi ir man neleido! Ji pati pasisiūlė jas nužu...
Andromeda užsikirto ir skubiai žvilgtelėjo į gulinčią karę.
- Palengvinti kančias... taip... - linktelėjau. - O kas dabar palengvins jos kančias?
Stiksė susirietė į kamuoliuką ir užsitraukė antklodę ant galvos.
- Tai jau mano pareiga. - ryžtingai pasakė vadė. - O tu eik. Pakankamai šiandien pamatei. To neturėjo matyti niekas.
Ji buvo teisi. Tačiau to, kas įvyko, nebepakeisi. Ir dar aš žinojau, kad šiąnakt nebeužmigsiu - Stiksės rankos, gniaužiančios kardo rankeną mano vaizduotėje vis leidosi ir leidosi...

Kai grįžau į namuką, Koma mane pajuto ir pabudo. Tylėdama žiūrėjo, kaip guluosi šalia.
- Ar viskas gerai? - paklausė prikimusiu balsu.
- Sargybą tikrinau... taip, viskas gerai, - sumelavau.
Kažin, ar pavyko įtikinamai, bet princesė buvo pernelyg pavargusi - arba dar nepabudusi, tad neatkreipė dėmesio. Ji greitai vėl nusmigo į sapnų karalystę o aš dar ilgai žiūrėjau, kaip į jos krūtinę sminga aštrūs ašmenys...

Zeino salėje buvo labai tamsu. Jei pirmojo apsilankymo metu kažkur ruseno fakelai, tai dabar nebuvo visai jokio šviesos šaltinio. Ėjau į priekį lėtai, apgraibomis. Kažkur visai čia pat knarkė prasmirdęs kaip pašvinkusi plekšnė raugalas...
Stop, kažkas čia ne taip! Kažkodėl viskas labai jau pažįstama... Jei neklystu, čia pat guli raugalo kojos, o
tiesiai už jų tikriausiai stovi kažkoks greitai apverčiamas daiktas...
Perlipau per raugalo kojas ir tuoj pat žengiau į šoną. Tylu.
Velnias, iš kur gauti šviesos? Skiltuvas tikriausiai guli prie pat miegančiojo, knistis jam aplink knyslę man visai nesinorėjo, todėl išrausiau savo kišenes. Skiltuvo, aišku, neradau.
Ištiesiau į priekį rankas ir lėtai patraukiau į salės gilumą, draugiškai apčiupinėdamas visus stulpus. Begraibydamas aptikau užgesusį fakelą, pritvirtintą prie stulpo, o šalia jo, nišoje - skiltuvą. Apsidžiaugęs puoliau skelti žiežirbas ir netrukus laikiau rankoje menką ugnelę, kurios šviesoje apžiūrėjau grindis.
Po mano kojomis niekas nemiegojo, tad aš patraukiau tolyn nuo miegančių, kad vėl netyčia neužkliudyčiau kokio knarklio.
Kuo toliau, tuo tamsa, rodės, darėsi vis tirštesnė ir tirštesnė, o mano fakelo liepsnelė vis silpniau švysčiojo šviesos pliūpsnius, apšviesdama aptrupėjusius stulpus. Nenumanau, kas mane traukė į kitą salės galą- gal kažkokia nuojauta, jog ten rasiu kažkokį svarbų atsakymą?...
Galop aš priėjau sieną ir sustojau.
Seniai palikti fakelai neliepsnojo, buvo apaugę dulkėmis ir voratinkliais. Patraukiau palei sieną, uždegdamas visus, pasitaikiusius pakeliui. Jie buvo pakabinti tiksliais atstumais. Aštuoni žingsniai - fakelas, dar aštuoni - kitas fakelas... Šviesa už manęs vis stiprėjo, bet prieš mane vis dar tvyrojo prieblanda.
Staiga siena baigėsi. Keli žingsniai - aš stovėjau prieš stambią nišą, kurios gilumoje kažkas bolavo.
Jei teisingai skaičiavau, dešinėje turėjo kabėti užgesęs fakelas ir aš ištiesiau link jo saviškį. Šviesa tvykstelėjo, apšviesdama nišą ir aš pamačiau didžiulį baltą stačiakampį...
O jau kitą akimirką kažkas visai šalia subliovė nesavu balsu ir Libas puolė šokinėti nuo vienos kojos ant kitos, delnais gesindamas uždegtus gaurus, kuriuos tikriausiai padegiau vietoj fakelo...
Nieko nelaukdamas sugrūdau fakelo kotą į jo gerklę ir spustelėjau žemyn iš visų jėgų. Pasigirdo šlapias „trakšt" - nevykėlio demono akys išsprogo, jis susmuko ant žemės, ir tik kojos dar kelias akimirkas trūkčiojo.
Tylu...
Ne - pernelyg tylu. Ir tamsoka. Mano fakelas užgeso vos atsitrenkęs į žemę kartu su Libo galva, o seniau padegtieji liepsnojo kiek toliau ir jų šviesa manęs beveik nesiekė.
Kažkas artėjo nuo miegančiųjų pusės.
- O dabar aš tikrai tave sudorosiu, Edvardai. - Pasakė Libas, išnirdamas iš tamsos savo deglo pagalba ir šypsodamasis nuo ausies iki ausies. Rankose jis laikė savo gremėzdišką juodą kardą.
- O aš suėsiu tavo širdį, Edvardai. - Pasakė kitas Libas, artindamasis prie manęs su tokiu pat kardu.
- O po to nutrauksiu galvą tai tavo bjauriai mergiūkštei, Edvardai... - Pritarė keli Libai vienu balsu.
Libų kompanija mane lėtai apsupo ir iškėlė kalavijus...

- Edvardai! - aš praplėšiau akis ir iškvėpiau visą orą - Koma purtė mane už peties. - Tai tik sapnas, Edvardai... Tik sapnas...
- Žinau... - aš nusibraukiau prakaitą nuo kaktos. Įdomu, ko aš ten taip išsigandau? Libai netrodė jau tokie baisūs...
Pro durų angą vidun sklido saulės šviesa. Aš iš karto prisiminiau naktinį nuotykį, bet dabar jis atrodė beveik nerealus.
- Kur eisi? - paklausė ji, kai atsistojau.
- Pažiūrėti, kaip laikosi Stiksė. - Pasakiau dar gerai nepabudęs ir staiga pasigailėjau.
- O kas Stiksei? - sunerimo ji. Aš išėjau į lauką ir išgirdau, kaip ji ropoja iš paskos. - Kas nutiko, Edvardai?
Sekundę galvojau, ką čia atsakyti, bet liežuvis atsirišo savaime ir išpliurpė  visas nakties paslaptis.
- Ką ji padarė?! - pasibaisėjo Koma, sekdama man iš paskos. Vadės palapinė jau buvo čia pat.
- Neskubėk teisti, - burbtelėjau, pakeldamas palapinės įėjimo angos uždangą. - Vis tiek kažkas būtų tai atlikęs. Jei ne ji - tada Andromeda arba aš...
- Ne, tu tikrai negalėtum... - aš dėbtelėjau į princesę ir ji prikando liežuvį. - Edvardai...
Stiksė miegojo. Suvargęs jos veidas parodė visas nemigos valandas. Ji tikriausiai visai neseniai užmigo...
Atėjo Andromeda ir tylėdama išmetė mus iš palapinės. Sandariai užrišo užuolaidą, kad niekas neįeitų.
Koma pabandė iškamantinėti tą pačią tiesą iš vadės, tačiau išgirdo beveik tą patį, tik kitais žodžiais.
- Vargšelė Stiksė... - galop sumurmėjo ji. - Kaip jai turėtų būti sunku...
- Mes turime kuo greičiau iš čia iškeliauti. - Tarė Andromeda. - Rytoj iš ryto. Kad visi pamirštume, kas čia nutiko. Ir dar mums reikia surasti vartus...
Ji klausiamai pažvelgė į mane, bet aš nežinojau, kur vartai. Niekas nežinojo. Šis pasaulis savo paslaptis saugojo puikiai.
- Aš išklausinėjau aplinkinių kaimų gydytojus, - tęsė Andromeda. - Šį vakarą atvyks po pasiuntinį ir jie pasakys, ar yra kokių žinių apie vartus. Kažkur jie vis tiek turi būti.
- O gal sugriuvo... - pabandžiau spėlioti. - Kam tokiam ramiam pasauliui reikia išėjimo, Andromeda? Ar kas nors sugalvotų juo naudotis, jei rojus toks pat pražūtingas gyviesiems kaip ir pragaras?
- Ar tu bandai mus atkalbėti ir siūlai gyventi čia? - piktai paklausė vadė. - Jei taip, tai geriau eik ir dar pamiegok, nes man reikia tavęs išsimiegojusio ir aiškiai mąstančio...
- Nepyk... - pabandžiau ją nuraminti. - Mes surasime vartus.
- Dabar daug geriau, - linktelėjo ji, o aš staiga pasijutau lyg kokia kardininkė, besiklausanti instruktažo...

Šleivakojai su dūzgalais taip prie mūsų priprato, kad apie pusiaudienį jau beveik piktinosi tokia žmonių gausa. Kadangi daugiau kaip pusė jų turėjo nemenkus kūno matmenis, ir jiems reikėjo nemažai vietos vien tam, kad apsisuktų, tokį jų nepasitenkinimą buvo galima nesunkiai suprasti... Todėl vakarop pasiuntinių priėmimą suorganizavome už Endodo tvoros, pastatę į sargybą visas kardininkes, išskyrus Stiksę, kuri sėdėjo ant rąsto, imituojančio suolą ir niūriai spoksojo į savo delnus. Šokas jai jau buvo praėjęs, bet dabar ji beveik nekalbėjo. O Koma dūzgė aplink ją susirūpinusi - lyg kokia motina apie savo vaiką. Glostė, guodė, net bandė pralinksminti, bet susilaukė tik  piktoko riktelėjimo, kad atsiknistų. Tačiau netgi po to ilgokai neatlyžo, kol nenutempiau jos už rankos į kitą susitikimų aikštelės galą.
Kai pasirodė pirmieji pasiuntiniai, mes jau buvome pasiruošę atremti bet kokį raugalų - kasbų puolimą. Kadangi šie bailūs padarai saugiai jautėsi tik už tvoros, visos sargybinės turėjo būti aiškiai matomos iš susitikimų aikštelės - kad susidarytų bent mažutis saugumo jausmas. Andromeda sušilo belakstydama ir dalindama komandas į visas puses, kol jai į pagalbą pasisiūlė Kazas su Benkartinu ir pakeitė porą vadovauti tinkamų kardininkių. Kai mes pagaliau susėdome išklausyti žinių ir aptarti tolimesnių planų, mūsų svečiai jau buvo pradėję nuobodžiauti.
Bet jie nieko nežinojo.
Nei vienas nepasakė nieko naudingo, išskyrus du dalykus - galbūt mums reikia keliauti į šiaurę, o galbūt - į pietus...
Šis juokingas „galbūt“ su dviem pasiūlymais į visiškai priešingas puses neturėjo praktiškai jokio loginio pagrindo. Vienas dūzgalas buvo girdėjęs, jog pietuose labai daug gerų prekių atkeliauja iš už dykumos, o pagyvenęs ir beveik neprimatantis šleivakojis visai nežinojo, kokio velnio mums reikia į šiaurę, bet primygtinai siūlė ten nusigauti ir pasižiūrėti - o gal netyčia vartus rasim?...
Andromeda beveik iki kraujo prikando lūpą ir taip pasižiūrėjo į mane, kad  nejučia pabūgau dėl svečių kailio. Ko gero tuoj ims ir įsakys sargybinėms nudirti šitiems kailį ir pasiūti iš jų atsargines palapines kelionei po šiaurinius kraštus...
Po kelių priverstinio mandagumo valandėlių susirinkimas buvo draugiškai užbaigtas ir pasiuntiniai išsinešdino. Vos tik paskutinio dainavimas nutolo medžių tankmėje, Andromeda giliai įkvėpė ir taip riebiai nusikeikė kad nesusilaikiau ir išverčiau akis - vadė pirmą kartą keikėsi, ir dar labai neįprastais jai žodeliais. Tikriausiai iš Endodo sargybinių nugirdo. Pamačiusi, kad visi į ją žiūri, nuraudo ir kažką sumurmėjo panosėje.
Mostu pasikviečiau sargyboje nebenaudingus Kazą su Benkartinu.
- Nieko gero? - beveik patvirtino Kazas. - Andromedos išvados net iš ten girdėjosi...
- Atsiprašau. - burbtelėjo Andromeda. - Nesusilaikiau...
- Tai ką darom? - paklausė Benkartinas.
- Keliausime į pietus, - pasakė Stiksė, nenuleisdama žvilgsnio nuo savo delnų. Mes susižvalgėme, negalėdami suprasti jos sprendimo ir ar ji iš viso tai pasakė pagalvojusi, ar tik šiaip sau, kaip ir tiedu pasiuntiniai.
- Pietuose yra dykuma, - neklausiama paaiškino Stiksė. - Pragare vartai taip pat buvo dykumoje. Gal tai susiję, o gal ne, bet aš pirmiau eičiau į dykumą.
- Į dykumą... puiku. - Linktelėjo Andromeda. - Nes man jau bloga nuo galvojimo. Šis pasaulis pilnas paslapčių. - Ir ji užsidengė veidą delnais.

Po pietų apsilankiau pas Cemetrą. Ragana, panašiai kaip ir Stiksė, atrodė viskam abejinga, tačiau aš sugebėjau nukreipti jos mintis nuo naktinio nuotykio, papasakodamas savo du pasikartojusius sapnus.
- Ar tai reiškia, kad aš vėl virstu į demoną? - paklausiau. - Ar tai įmanoma?
- Ką aš žinau? - gūžtelėjo ji pečiais. - Aš per jauna, kad viską žinočiau. Bet tavyje jokio demono nejaučiu. Tu tikrai kol kas niekuo nevirsti.
- O jei pradėsiu?..
- Jeigu, jeigu... - nekantriai nutraukė ji mane. - Tada aš pati pirma tau tai pasakysiu. O dėl sapnų... Ką aš žinau? Gal tau paaštrėjo kai kurie pojūčiai po pasivertimų į demonus, štai dabar ir sapnuoji. Jei susapnuosi trečią kartą, štai tada ir ateik skųstis. Kol kas nieko blogo nematau.
Aš vos nenusijuokiau iš jos tokio susierzinimo, tačiau susivaldžiau ir palikau ją ramybėje. Guodėjas iš manęs nekoks, o jei pradėčiau glostyti - dar ne taip suprastų...

Nereikalingas palapines išardė ir supakavo - endodiečiai gavo daugiau vietos ir atrodė žymiai laimingesni. Ruošėmės išvykti kitą rytą, todėl merginuos ruošė maisto atsargas. Pusė kardininkių medžiojo, kita pusė ilsėjosi, o Kazas linksminosi, erzindamas tiek merginas, tiek nuo jo pavargusius šleivakojus.  Gal nebent mažyliai nesuirzo - jie energingai išnaudojo progą padūkti su nauju „žaisliuku“ ir sekiojo numirėliui iš paskos, kažką klykaudami plonyčiais balseliais. Juokingiausiai atrodė mažyliai šleivakojai, nespėjantys paskui dūzgalų jauniklius. Jie dažnai atsilikdavo nuo bendro būrelio, tačiau mąsliai pasėdėję ir pakarpę ausimis, vėl puldavo vytis, niekada nepasiduodami ir nerėkdami „ei, palaukit! “...
Benkartinas beveik visą laiką snaudė ant šieno krūvos, ateidamas tik užkąsti, o Koma prikibo prie Tesos ir abi merginos mojavo viena prieš kitą kardais, tobulindamos savo kovinius įgūdžius.
Andromeda su dviem pagalbininkėm suvyniojo nužudytąsias merginas į plačius apsiaustus ir miško aikštelėje, kur dar tebegulėjo raugalų lavonai, sukrovė laužą kūnų sudeginimui. Prisidėjau aš ir dar Kazą į pagalbą pakviečiau, kad nemalonus ir liūdnokas darbas neprailgtų. Kai pagaliau ugnis buvo uždegta, prie laužo susirinko visos, kurios norėjo paskutinį kartą palaikyti mirusioms kompaniją.

---------------

Zeino salėje buvo labai tamsu. Jei pirmojo apsilankymo metu kažkur ruseno fakelai, tai dabar nebuvo visai jokio šviesos šaltinio. Ėjau į priekį lėtai, apgraibomis. Kažkur visai čia pat knarkė prasmirdęs kaip pašvinkusi plekšnė raugalas...
Taip, jo kojos... ir metalinis, garsiai skambantis daiktas už jų - aš žengiau žingsnį į šoną ir nuėjau tiesiai prie stulpo, skaičiuodamas žingsnius. Fakelas ir skiltuvas tebebuvo savo vietoje - o kur, beje, jiems dingti?... Uždegiau ugnį.
Kuo toliau, tuo tamsa, rodės, darėsi vis tirštesnė ir tirštesnė, o mano fakelo liepsnelė vis silpniau švysčiojo šviesos pliūpsnius, apšviesdama aptrupėjusius stulpus. Nenumaniau, kas mane traukė į kitą salės galą - gal kažkokia nuojauta, jog ten rasiu kažkokį svarbų atsakymą?...
Galop aš priėjau sieną ir sustojau.
Seniai palikti fakelai neliepsnojo, buvo apaugę dulkėmis ir voratinkliais. Patraukiau palei sieną, uždegdamas visus, pasitaikiusius pakeliui. Jie buvo pakabinti tiksliais atstumais. Aštuoni žingsniai - fakelas, dar aštuoni - kitas fakelas... Šviesa už manęs vis stiprėjo, bet prieš mane vis dar tvyrojo prieblanda.
Priėjęs nišą aš įsiklausiau. Dešinėje vos vos girdėjosi miegančio sargybinio knarkimas ir aš tyliai apėjau jį, stengdamasis neapšviesti jo veido.
Baltas kvadratas nišoje buvo labai didelis - gal keturis kartus aukštesnis už mane. Ir jo paviršius atspindėjo šviesą labai nelygiai. Prikišęs prie pat jo ugnį, išvydau smulkius raižinius - keistus paukščius, persipynusius keisčiausiais būdais. Daugybę jų ir nė vienos vienodos porelės. Tai aiškiai buvo ne žmogaus rankų kūrinys - tokių plonų ir tiesių linijų neišrėžtų joks meistras. Ir aš prisiminiau, kur visa tai mačiau...
- Ei, Edvardai, dabar tu tuoj mirsi, - staiga išgirdau Libo balsą už nugaros. Atsisukau.
Jų ten stovėjo kokie šeši šimtai - visi su savo dideliais kalavijais. Ir visi šypsojosi. Nuo jų fakelų šviesų spindėjo visa salė ir aš pamačiau, kad visos lubos išraižytos tokiais pačiais simboliais kaip ir vartai, prie kurių stovėjau.
Libai sustaugė kraupiais balsais ir jų fakelai ėmė gesti, paskandindami viską tamsoje - tik daugybė akių nenormaliai švytėjo, spoksodamos į mane.
Išgirdau, kaip į orą kylą daugybė rankų. Ir, tikriausiai, ne tuščių...

Atsimerkęs kelias akimirkas spoksojau į patalpos lubas, tada stryktelėjau iš „lizdo“, prižadindamas princesę ir ėmiau rengtis.
- Tu kur išsiruošei? - nepatenkintu balsu paklausė ji. - Vėl sargybos tikrinti?
- Aš radau vartus į Rojų, - pasakiau.
Ji atsilošė į „lizdo“ kraštą ir žiūrėjo į mane užmiegotomis akimis.
- Ką?... - paklausė, tarsi būtų išgirdusi ligonio kliedesius. - Tu miegojai. Tu negalėjai jų rasti. Geriau gulkis...
- Aš radau vartus, - atkakliai pakartojau. - Žinau, kur jie.
- Ir kur? - jai aiškiai miegai išsilakstė, tačiau ji nepatikėjo nė vienu žodeliu. - Gal Zeine?
- Atspėjai, - nusišypsojau. - Zeine.
Koma suraukė antakius ir dabar aš beveik mačiau, ką ji galvoja. Jos mintys dar buvo toli, pusiau sapne, bet jai aiškiai nepatiko pažadintai išgirsti, kad štai netrukus teks traukti atgal į tvirtovę. Ji jau beveik patikėjo, kad tie vartai surasti.
Priropojau prie jos ir paėmiau į glėbį.
- Nebijok, mes prasiveršime, - pažadėjau. - Mes pasieksime savo.
- Kurgi ne... - atsiduso ji. - Eik, geriau nusiskusk barzdą!
Krenkštelėjau iš netikėtumo ir paleidau ją. Koma nusikvatojo, ir kai išėjau į lauką, jos juokas dar ilgai netilo ryto prietemoje.
Kaimelis atrodė išmiręs, tik vartų pusėje švysčiojo švieselės - kardininkės jau buvo pabudusios. Iš miško lėtai slinko skystos rūko juostos ir skverbėsi pro tvoros plyšius į Endodą, pridengdamos trumpą, vos pradedančią išlįsti žolytę. O pro medžių tankmę į mane spigino silpnas gelsvas spindulėlis...
Andromeda sėdėjo ant nemažo ryšulio ir rišo kažkelintą mazgą, kažką niurnėdama panosėje. Tikriausiai niūniavo dainelę ir aš jai sutrukdžiau.
- Į pietus mes nekeliausim, - pareiškiau ir po trumpos pauzės prisiminiau, - Labas rytas...
- Labas... - ji nustebusi paleido virvę ir mazgas liko nebaigtas. Bet ten ir taip buvo primazgiota pakankamai, tad galima buvo nekreipti dėmesio. - Kodėl nebekeliausim?
- Aš žinau, kur yra vartai, - atsisėdau ant kito ryšulio, priešais vadę ir akimirką mėgavausi jos reakcija. - Jie Zeine.
- Tu matei juos? - pasitikslino ji.
- Ne... Bet aš sapnavau juos. - Ji pradėjo šypsotis ir žvilgtelėjo į dangų - ar tik ten neskraido kas nors?..
- Aš rimtai. - Dabar ji lengvai papurtė galvą, vis dar neištrindama šypsenos. - Tris kartus tą patį sapną. Jis prasidėdavo Zeino salėje, kurioje mes buvome su sulos statinėmis...
- Tu nori, kad mes sektume paskui tavo sapnus? - nutraukė ji mane. Bet jau nebesišypsojo...
- Cemetra tegul paaiškina, - neatlyžau. - Aš galiu nueiti pas ją.
- Nueik, bet aš vis tiek nemanau, kad būtų gerai sakyti visiems, jog mes ruošiamės sekti tavo sapnais.
- Sakyk ką nori, bet mes trauksime tenai, - aš atsistojau. Ji irgi atsistojo ir aš supratau, kad savo pasiekiau. Andromeda buvo pasiruošusi patikrinti bet kokią teoriją, kad ir labai neįtikėtiną.

Cemetra, aišku, buvo nepatenkinta, kai aš taip anksti ją prižadinau, bet susilaikė ir nepevertė manęs varle, ar kuo ten, ką turėjo pasiruošusi atsargai... Sapnas aiškiai jos nesudomino, bet ji išklausė ir galų gale susimąstė tiek ilgai, kad pamaniau jog vėl užsnūdo, tik atmerktomis akimis...
- Taip. - Galų gale sutiko ji. - Sapnas gali būti tiesa. Zeine gali būti vartai. Bet man labai nepatinka tų tariamų demonų budrumas. Kažkas čia ne taip ir aš nežinau, kas tai galėtų būti. Gal tai užuomina, kad mums nepavyks prasibrauti prie vartų be kovos... bet tai ir taip aišku - mums teks prasiskinti kelią jėga. Tad reikšmė tikriausiai paslėpta ir mes ją suprasime tik vietoje. Arba iš viso su tokiu reiškiniu nesusidursime...
- Libas tikriausiai miręs, - prisiminiau. - Juk aš jį praktiškai perskrodžiau peiliu. Anapus jis tikriausiai jau mirtinai nukraujavo.
- Ne. - Nusišypsojo Cemetra savo puikiąja šypsena. - Tavo sapnas rodo, kad jis gyvas. Na, gal mes jo ir nesutiksime, gal jis iš tiesų vos gyvas, bet tikrai nemiręs. Ir jis nori tavo kraujo, Edvardai.
- Ne jis vienas... - burbtelėjau, prisiminęs velnius, kurie tikriausiai dar dabar uoliai šukavo miškus, ieškodami būrelio žmonių. Kažkodėl man staiga sugedo nuotaika. Per daug padarų nori mano mirties. O jei ir mirsiu, kažin ar kas suteiks man ramybę, kai šitiek pasaulių sujungti kažkieno pastatytais kvailais vartais...
- Ne jis vienas. - Sutiko ir Cemetra. - Bet tu jau pripratęs, Edvardai.
Beliko sutikti.

Nežinau, ką karėms pasakė Andromeda, bet visos buvo pasiruošusios susiremti su visa prarūgusia raugalų orda.
Benkartinui, kuris pradėjo uždavinėti kvailus klausimus, tokius kaip „O kas pasakė, kad vartai Zeine? “ aš pasiūliau kreiptis į bet kurią kardininkę, o pats rūpestingai išgalandau savo peilį, kuris pastaruoju metu nieko kito neveikė, tik šalino barzdą nuo mano veido...
Nežinau, ar labai smarkiai apsidžiaugė Endodo gyventojai, kai mes iškeliavome - būdami mandagūs jie pernelyg garsiai nedžiūgavo, o kai kurie jau braukė ašaras - Šranas daugiausiai už visus, delne tikriausiai paslėpęs kažkokią į svogūną panašią daržovę...
- Na štai, pagaliau vėl visi drauge, - prabilo Kazas, kai Endodo sienos išnyko tarp medžių. - Neišeina mums sėdėti vietoje, ar ne? Mes kaip kokie Zorhunai - nusibodo vienas miestas - kraustomės drauge į kitą ir gyvename vietinių sąskaita... Žiūrėkite, kad tai netaptų įpročiu, nes, ko gero, grįžę vėl užsinorėsime visą maratoną iš naujo pakartoti - nuo Cacos iki Rojaus... Kažin, ar velniai mus dar kartą įsileistų po to, kai jų fortą sudėvėjome iki pamatų...
2005-06-08 00:22
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 6 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2008-12-10 14:20
Susperia
Negimes-Arba pagal šitą kūrinį būtų pastatytas filmas.. :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2005-06-15 16:54
Left Eye
Kandas "Fabijoniškių Šunų karantine" šeimininko laukia:))
O šeip rimtai, kazkaip dingo jis:)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2005-06-15 13:00
_I_
_I_
O kur Kandas pasidėjo? Ar aš kažką praskaičiau?
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2005-06-11 13:44
Negimes
o kad taip "velniu medziotojas" butu galima isigyti knygos formatu biblej....:))
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2005-06-10 12:20
Netyčiukas
Man patiko.Įdomu ir tikrai nenusileidžia kokybe spausdinamiems kūriniams. Nešk į ledyklą, jei ne šitą, tai kitą ;)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2005-06-09 15:13
Aukščiausias taškas 2
shiaip, aurimai, nete gali apieshkot adresu:) bet manau ir pats tai supranti. man atrodo, kad paredagavus wisai ir spausdintu:) nebuk tox kritishkas sau. ir dek mazhesnes dalis, ka. jei ju dar liko:)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2005-06-08 22:55
Shyska
O cia tai kurinelis... iki siol neskaiciau lietuviu rasytoju fantastikos kuriniu ir aciu atsitiktinumui kad uzsikabinau uz sito - sedevras! Aurimaz, paskubek parasty daugiau - labai nekantru  laukt :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2005-06-08 22:19
Aurimaz
Norėčiau... Tik šitas leidyklai bus per prastas. Aš geriau kitą parašysiu. Beje, nei vieno leidyklos adreso nežinau :(
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2005-06-08 17:44
Aukščiausias taškas 2
dw nusiusk kokiai lejdyklai:)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2005-06-08 17:39
Suglumes
Aurimai nejuokauk :) Nesveika akims tokio ilgio kūrinius skaityti kompiuteryje 8)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2005-06-08 00:38
Aurimaz
Mielai :) Pasakos prieš miegą labai gerina sapnų kokybę. "Gyveno kartą ežiukas..."... :D
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2005-06-08 00:31
ir kiti
išprotėjai? ... geriau garsiai perskaityk. pasiklausysim.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2005-06-08 00:24
Aurimaz
Nu va... Padariau "zapdlo"... Smarkiai nemuškit, ką?... :P
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą