bežadė tyla
nutapyta
seniai
šešėliai kampuos
išsilankstę kvadratais
šaudo natų
strėlėmis
kai nutyla žiogai
ir mėnulis
išmuša keturias
ramybė prieš audrą
ištežusi laukia
sukritus
lyg ištirpę ledai
nykstant šešėliams
nyksta kaltė
po truputį
subirus prieš
neapeinamą sieną
ir suskyla naktis
saulės
svylančios juostos
išraižo grindis
dulkėtom raidėm
iškėlus rankas
į gatvę
realybės
nedrąsiai įkvėpt
su benzino tvaiku
kaimynų balsais
išdažytom palangėm
dekoruotas pasaulis
suklupt nebaisu
pirmą kartą
ir lyja nesmarkiai
nušluoja mintis
suskaido dalim
išgrynina
ištrina
sąmonę