Užmirštuolė

Sukluso vyturys,
dūzgėjimą išgirdęs:
  kopinėja samanas suknia.
Trakšteli šakelė,
  čia pat,
rankų klausydama,
skuba rūgštį surinkti.
  O Ji
šildė pėdas
krizendama,
kad per kalnus
reiks ropštis skruzdėms.

(Rodos,
tėvas sakydavo:
Nelieski! Skaudžiai kandžiojas rudosios.)

Didžiuodavosi obelis:
  Vėjų Sužieduotinė...
  Netikiu! -
Purtydavo
šukuojamą galvą mergaitė.
Ir plaukai
žemėn žiedlapiais tikšdavo,
jiems pavymui-
rit-rit-ėdavo
grambuoliai
  iš saujos
    juoko atsigerti.

(O mokė ją tėvas:
Kenkėjus tuos reikia naikint.)

    O Jos pirštai
pienės pūką  pamiršo paleist
(Kam nedorėlis braidžioja
    skruostais?)
mat šelmiškai
šypsos spalvojami princai
  ir lėlė, skreite
migdydamasi…

Ne, nepamena Ji,
ko tėvo
bąlančios rankos
  virpėjo,
ką niūniavo motinos
glėbis
  stingstąs.