Praeities dvelksmas

Praeitis tėra praeitis ir nieko daugiau.

Apsakymas  paremtas gyvenimiškais faktais. Kai kurių personažų vardai pakeisti. Veiksmo vieta reali.


Eilinis penktadienis. Neringa keitė patalynę ir negalvojo apie nieką. Kaip seniai taip buvo, kad ji galvotų paprasčiausiai apie nieką. Už lango lengvai dulkė lietus. Ankstyvas pavasaris, nėra ko norėti. Neringai patinka lietus. Patinka jo smulkūs lašeliai, beldžiantys į žemę ir budinantys augalus iš po žiemos miego.
“Dar reikės pradėti tvarkyti kambarius, kad rytoj mažiau darbo būtų. Tingiu, bet reikia, nes…”
Telefono skambutis.
- Klausau.
- Labas.
- Labas.
- Kaip gyveni?
Neringa sukluso. Balsas pasirodė toks artimas, toks iki skausmo artimas ir kartu toks tolimas…
- Gerai. Su kuo turiu garbės?
- Rytis. Prisimeni dar?
Mergina iš netikėtumo atsisėdo ant šalia stovėjusios kėdės. “Rytis?… Kaip? Iš kur? Nejaugi?..” Karštis perbėgo per visą kūną. Pasidarė sunku kvėpuoti, bet sakyti kažką reikėjo.
- Ryti?.. Čia tu?.. Meluoji…….
Tai buvo rišliausi žodžiai, kuriuos ji galėjo ištarti.
- Ne, nemeluoju. Ką darai?
- Patalynę keičiu… Palauk, kur tu esi?
- Ukmergėje.
- Ukmergėje?.. – ne, sunku tuo buvo patikėti. Pirma mintis – pasiūlyti susimatyti, bet... kaip? O jei  nepasiūlys, vėliau gailėsis... - Susitikti noras yra?
- Yra. – neišbaigtai gilus atsakymas.
- Kur tu esi, kurioje vietoje ta prasme?
- Prie savivaldybės.
- Ateik pas mane, aš namie, – koks nevykęs pasakymas, o kur gi daugiau galima kalbėtis skaitmeniniu namų telefonu?
- Nerasiu aš tavęs. Kai nuklysiu iki Molėtų…
- Rasi, eik Vilniaus gatve, pereisi tiltą, bus posūkis į “Medijos” parduotuvę, tai tu eik toliau ir pasuk į kairę kitame posūkyje. Atsidursi Antakalnio gatvėje. Tada eik tiesiai, ateisiu tavęs pasitikti.
- Nu gerai. Iki.
- Iki…
“Iki?.. Negaliu patikėti… Kaip taip gali būti?.. Kiek laiko praėjo, aštuoni mėnesiai… O gal daugiau?.. Kodėl jis Ukmergėje?..”
Daug  minčių sukosi galvoje, bet nebuvo kada galvoti. Paskubomis persirengusi, aprinkusi pūkus, nukritusius ant žemės po patalynės keitimo, Neringa išlėkė pro duris. Berakindama atsiminė, kad mobilųjį telefoną paliko prie kompiuterio.
“Ai, gal niekas neskambins…”
Dulksna sustiprėjo. Tai jau nebuvo dulksna, tai jau buvo smulkus lietus. Neringa jo nejautė. Ji tiesiog ėjo. Ėjo. Mintyse sukosi padriki vaizdai iš praeities, padriki prisiminimai, kurie dabar neturėjo jokio prasmės. Niekas neturėjo prasmės šią akimirką: nei ašaros, kurio liko praeityje, nei skausmas,  nei liūdesys, kuris kildavo iš nesuvokimo “…kodėl?..” Net ir smaugiantis kaltės jausmas dėl išsiskyrimo, šią akimirką atrodė  jog jis neturi pagrindo…
Vis dėl to striukės gaubtą ji užsidėjo ant galvos. Per daug jau stipriai pradėjo lyti. Iki Antakalnio gatvės liko apie 20 metrų. Kažkokia susigūžusi žmogysta skubiu žingsniu ėjo merginos link. Bet tai nebuvo Rytis. Tolumoje dar vienas siluetas pasirodė artimas. Bet ir tai buvo ne tas žmogus, pas kurį skubėjo Neringa.
Antakalnio gatvė. Ryčio nesimatė.
“Keista. Kur jis? Gal prasilenkėme? Bet ne, jei ne aš, tai jis būtų mane pamatęs…”
Dabar jau visai neskubėdama ji ėjo gatve ir žvelgė į tolį. Bet tolumoje buvo tik bebaigiąs lyti lietus. Galų gale ir jo nebeliko. Neringa nusiėmė gaubtą, įbedė akis į žemę ir susimąstė.
“Kaip reikės prieiti prie jo?.. Ką aš pasakysiu? Apkabinti?.. Pabučiuoti?... Pasakyti, kad beprotiškai pasiilgau?..”
Pakėlė akis. Ne daugiau kaip už 30 metrų jos žvilgsnį sulaikė pažįstama eisena: pavargęs nuo gyvenimo išbandymų jauno žmogaus šleivojimas.  Rytis taip pat pamatė ją.
“…ji, nei kiek nepasikeitusi. Kaip keista ir malonu vėl ją matyti… Kaip ji prieis prie manęs? Apkabins? Pabučiuos?.. O kaip aš pats pasielgsiu?.. O kaip turėčiau pasielgti?.. Apskritai, kodėl aš jai paskambinau?..”
Atstumas tarp dviejų žmonių mažėjo. Dar keli metrai ir jis išnyko.
- Labas, – pasakė Rytis ir užsitraukė cigaretę. Jis tiesiog stovėjo prieš Neringą ir bandė apsimesti, kad nesijaudina. Kad tai tiesiog eilinis susimatymas. Nors ir po daugelio dienų…
- Labas, – apkabinti Neringa neišdrįso… Ją sustabdė tai, jog jokio gesto, kad Rytis to norėtų, ji nepastebėjo. – Kaip tu čia taip ilgai ėjai? Paklydai?
- Na, ne… Bet negi dabar sakysiu, jog pasukau prie “Medijos” ir teko grįžti atgal? - Kalta šypsena, cigaretės dūmas ir tyla. - Kur einam?
- Pas mane galime eiti. Čia netoli.
- Einam.
Nejauki tyla.
- Aš palauksiu, kol tu baigsi rūkyti, nes tu juk dabar užsiėmęs… - kažkada, Rytis jai sakė, kad rūkymas labai gerai, kai neturi ką pasakyti. Tada maždaug: “aš užsiėmęs, dabar manęs netrukdykit”.
Rytis nusišypsojo. Išmetė nuorūką ir paklausė:
- Tai kaip tu gyveni?
- Normaliai. O tu? Išvažiavęs kur nors buvai?
- Ne. Nebevažiavau, – kažkaip keistai atsiduso, - buvo užsakymų į Kolumbiją, paskui “Saugumui” dar reikėjo manęs, bet atsisakiau. Ai, atsibodo. Kaip durnius savo gyvybe rizikuoju. Babkės didelės, bet, ai, pochui tos babkės. Užteks kiek turiu.
Nemaloniai nuskambėjo tokia žargoniška Ryčio kalba, bet faktas, kad jis šalia viską atpirko.
- Kokiais vėjais Ukmergėje esi?
- Dėl buto. Dokumentus reikia sutvarkyti.
- Dėl buto? Kokio buto? Pirkai butą Ukmergėje? – iš karto po šių žodžių Neringa pasitaisė, - Ar Širvintose?
- Širvintose. Pagalvojau, kad reikia apsistoti. Baigti blaškytis.
Virpuliukas per širdį perbėgo, kai Neringa pagalvojo, kad Rytis susiprato pagaliau, jog gyvenimas pašėlusiai greitai bėga pro šalį, kad negalima aukoti savo gyvybės dėl “kažko”, kas niekada to neįvertins, kad yra žmonių, kuriems rūpi, jog jis BŪTŲ GRETA, o ne kažkur, kur neaišku, ar bus likimas toks gailestingas ir suteiks galimybę dar kartą pamatyti saulę, dar kartą perskaityti mylimos ranka rašytą laišką; taip gera pasidarė nuo tos minties,  kad pagaliau jie bus laimingi, kad jis čia šiandien yra dėl jos, kad...
- O kaip tau kelionė į Norvegiją pavyko?
- Ai, kaip pažiūrėsi. Ir gerai, ir blogai. Šiaip daugiau gerai nei blogai. Darbas, tiesa, buvo pragariškas, bet tarpusavio santykiai su žmonėmis paliko gilius įspūdžius. Daug atsivežiau. Iš dvasinės pusės žvelgiant.
- Tikriausiai sunku išvažiuoti buvo?
- Jo. Verkiau. Ir šeimininkai verkė. Atsisveikinimų nemėgstu. Sunkūs jie...
- Sunkūs... – kažkaip keistai pritarė Rytis.
Ir vienam, ir kitam norėjosi paklausti ko nors intymesnio, bet nebuvo kaip. Ir vieną, ir kitą gąsdino galimas atsakymas. Buvo ir šiaip apie ką pasikalbėti. Bendrų pažįstamų, nors ir ne daug, bet yra. Pasirodė, kad Ramūnas, Ryčio geriausias draugas jau vedęs ir turi dukrytę. Rytis taip užsidegusiai apie tai pasakojo, taip nuoširdžiai ir paprastai, karts nuo karto įterpdamas keiksmažodžių.
- Kuo vardu dukrytė?
- Neda.
Išgirdusi šį vardą, Neringa pagalvojo, kad negali pakęsti atsitiktinumų. Kažkada Rytis ją vadino Nida, o dabar Ramūnas davė savo dukrai vardą Neda. Nedaug kuo skyrėsi nuo Nidos, nuo Negos (taip Neringą praminė kitataučiai užsienyje, kur jau kelinti metai iš eilės ji važiuodavo padirbėti vasaros metu, kadangi Neringa jiems buvo per daug sudėtinga ištarti), nedaug kuo skyrėsi nuo Neringos...
- Prašau, užeik, - pasakė ji Ryčiui, kai šis norėjo užleisti ją pirmą. – Tu juk svečias. Bet jauskis kaip namie. Nusirengti gali čia, o mano kambarys viršuje. Aš tuojau ateisiu, eik.
Kartoti nereikėjo. Jis staigiai nusimetė striukę ir užlėkė į antrą aukštą.
Neringa jaudinosi ir ji jautė, kad tai akivaizdu. Nuėjo į virtuvę, atsigėrė vandens, giliai įkvėpė ir užlipo į savo kambarį. Rytis jau naršė po jos kompiuterį, ieškojo žaidimų.
- Turi ką nors įdomaus?
- Spėju, strateginiai žaidimai domina?
- Aha, - šypsena ir žvilgsnis, sakantis, jog “taip ir galvojau, kad atspėsi”.
- Neturiu. Visų pirma, manęs tokie žaidimai nedomina, o visų antra, kompą pirkau ne žaidimams, o darbui.
- Kur tu dirbi? Tu gi mokytis dar turėtum, ar jau baigei?
- Mokausi dirbti su dokumentais, su pačiu kompu. Pradmenis stengiuosi įgyti, – pasakė Neringa ir atsisėdo atokiau ant lovos. Atsisėdo, apsikabino kelius ir pažvelgė į Rytį. Keista buvo jį matyti savo kambaryje po to, kai paskutiniame laiške ji rašė Ryčiui, kad buvo laikas, kai ji norėjo jį matyti savo kambaryje, bet daugiau nebenori, kadangi jis labai skaudina ją savo dingimu be paaiškinimų, savo nebuvimu būnant. Po to laiško Rytis skambino jai, sakė, kad pats nežino ko nori, kažką kalbėjo apie mirtį, apie paskutinę užduotį, iš kurios jis negrįš, apie tai, kad vis dar ją myli... Kiek laukimo, kiek kančios ir nežinios buvo po to skambučio... Kiek ašarų ir slegiančio kaltės jausmo. Tiek daug visko buvo... O dabar viso to nebėra... Dabar priešais yra du žmonės, kurie turi viens kitam tiek daug pasakyti... Tik žodžių nėra...
- Tavo telefonas? – paklausė Rytis vartydamas rankose Neringos mobilų.
- Mano.
- Koks krūtas, - kaip tik šių žodžių pabaigoje suskambo Ryčio telefonas.
“O, jis turi mobilų. Neturėjo juk. Gal numerio paprašyti? O gal pats pasiūlys? Kažkaip nepatogu pirmai prašyti...”, – praplaukė paskubomis mintys. Rytis kaip tik tuo metu baigė kalbėtis ir atsisuko su šypsena,  padėjęs savo  mobilų ant stalo.
- Moki žaisti šachmatais? – paklausė Neringa.
- Na, šiek tiek. Nori pažaisti? – iš tiesų Rytis visai nenorėjo žaisti, bet tai buvo puiki galimybė atsidurti arčiau Neringos. – Šiaip mano tėvas tarptautinis meistras, bet iš manęs, tiesą pasakius, ne koks žaidėjas.
- Nemeluok, - Neringa atsistojo tam, kad paimtų šachmatus. Rytis atsisėdo ant lovos, šachmatų lenta atsidūrė tarp jų. – Ir nesikuklink.
- Pamatysi pati.
Bet žaidimas taip ir neprasidėjo. Rytis nubraukė šachmatus, patraukė lentą, paėmė Neringą už rankos, prisitraukęs ją priglaudė prie savęs , apkabino ir sušnibždėjo: “...pasiilgau tavęs...”.

***

Per stadioną ėjo du laimingi žmonės. Paprasti, nuoširdūs žodžiai palydėjo jų žingsnius.
- Nelydėsiu tavęs iki stoties, rasi gal.
- Rasiu. Iki. Paskambinsiu kada. – Ryčio akyse švietė laimė ir dar kažkas, į ką Neringa neatkreipė dėmesio, nes ji taip pat šypsojosi. Šypsojosi dėl to, kad, pasirodo, pasaulyje būna stebuklų... Bučinys išsiskiriant ant tilto ir dvi, viena nuo kitos tolstančios į priešingas puses širdys.

***

“... kodėl aš atėjau pas ją? Šiaip dabar jau jokio skirtumo, kas padaryta, tas padaryta. Gera buvo ją vėl pamatyti. Gaila, kad tai paskutinis kartas. Taip ir neišdrįsau jai pasakyti... Liežuvis neapsivertė. Tikriausiai būtų apsiverkusi...
Siaubas, koks aš menkysta... Juk Neringa vis dar neabejinga man. Vargšė mergaitė. Ji visada liks mano atmintyje kaip kažkas nepaliestai skaistaus... Kad ir kaip aš to norėjau, ji niekada man nepriklausys...”
Rytis atėjo į stotį. Autobusas jau laukė. Nusipirkęs bilietą jis atsisėdo ant galinių sėdinių. Susimąstė.
“...ką jau padarysi, toks gyvenimas. Kada nors ji supras. Gal net ir atleis...”
Autobusas pajudėjo iš stovėjimo aikštelės.

***

Slinko viena po kitos dienos. Jokio skambučio nebuvo. Keista, kad Rytis nepanoro pasikeisti mobilaus telefono numeriais...
Neringa taip pat neskambino, nerašė. Ji tik laukė. Džiaugėsi nesenais prisiminimais, daug galvojo ir laukė. Giliai širdyje tikėjo. Pats laukimas įgavo kitą atspalvį: tai jau nebebuvo skausmingas, deginantis iš vidaus, persmelktas kaltės jausmu laukimas. Tai paprasčiausiai buvo laukimas. Skambučio. Laiško. Žmogaus. O gal visko iš karto. Saugu viduje buvo nuo to, kad neliko kas slegia, nes Rytis atėjo, buvo, pasakė, kad dar paskambins, o tai reiškia, kad kai turės galimybę, atvažiuos... Taip  gera buvo galvoti apie žmogų ir jausti, kad galvojimas neslegia, kad jis yra malonus, kad jis šildo, kad jis verčia gyventi, tikėti. Kaip gera buvo pasakyti sau: “MYLIU...” ir jausti, kad tai yra tiesa.

***

Išaušo gražus saulėtas rytas. Vis dar pavasaris, bet gamta kas diena vis labiau bunda, taip gera tai justi...
- Neringa, tau iš “Bitės” atėjo sąskaita už internetą, - pasakė brolis ir nusviedė voką ant lovos.
Mergina vėlavo į autobusą. Pasičiupo voką ir tik pakeliui į stotelę jį atplėšė. Taip įdomu buvo, ką naujo siūlo “Bitės” tinklas savo vartotojams, gal kokių nuolaidų bukletėlį atsiuntė? Pirštai sklaidė reklaminės knygutės puslapius. Akys užkliuvo už įvairių prizų laimėtojų sąrašo. Prizinių vietų laimėtojai buvo nufotografuoti. Įdomumo dėlei Neringa peržvelgė nuotraukas, nors ką nors pažįstamo pamatyti nesitikėjo. O be reikalo. Nuotraukoje buvo vaikinas su mergina, rankose jie laikė išloštą nešiojamąjį kompiuterį.
???
Neringa negalėjo patikėti tuo, ką mato, bet užrašas po nuotrauka išsklaidė visas abejones:
“HP nešiojamąjį kompiuterį OMIBOOK laimėjo P.Šližauskienė, kurio atsiimti atvyko dukra Virginija Voverienė su vyru Ryčiu Voveriu.”
Ryto spalvos nublanko. Laikas nebeegzistavo. Vyko kažkas panašaus į kasdieninę rutiną, bet mergina to nebejuto...
Vakare Neringa atsisėdo prie rašomojo stalo, susiėmė galvą ir pravirko...
“...dar vakar buvo viskas. Šiandien neliko nieko. Vakar gyvenau. Šiandien net neegzistuoju...”
Baltas popieriaus lapas netrukus nuo skausmo ir ašarų suvilgytų raidžių tapo margas:

Praeities dvelksmas

Taip netikėtai atėjai, tarsi švelnus vėjelio dvelksmas
Buvai, lietei ir bučiavai...
Tarsi žvaigždės šviesa niūriam danguj įsižiebei
Ir išėjai...

Sakei: “...paskambinsiu...” ir akyse mačiau – nemelavai...
Giliai širdy tikėjaus, realybėj – nelabai...
Tačiau džiaugiausi galimos vilties tikrove,
O tu... man melavai...

Labai skaudu suvokti, kad tai kas buvo ir galėjo būti – to nėra...
Kad mano jau nebūsi niekada
Kad kitos rankos tavo kūną liečia
Ir kitos lūpos šnibžda: “Tave mylėsiu visada...”

Skaudu nuo to, kad net svajonėse ir sapnuose
Nebeturiu aš teisės apkabint tavęs
Kad širdyje ledinį akmenį nešu
O tai,  kas buvo šventa, - sutrypta ir apdergta purvu...

Skaudžiausia tai, kad nors giliai, giliai širdy,
Tačiau tavim tikėjau, o tu nevertas to buvai...


Ukmergė
2002 m. balandis 29 d.