Velnių medžiotojas  18 dalis

Saldi saldi sula...



            Naktį atkeliavo Andromeda su savo karėmis ir tik per plauką išvengė akmenų krušos - kaimelio sargai pamanė, kad raugalai ateina. Spėjau atsibusti ir išbėgti ant sargybos takų, kad sulaikyčiau patamsyje aklinėjančius sargybinius, laidančius gerkles į visas puses. Endodas atgijo, kad priimtų naktinius svečius.
Andromeda garsiai nurodinėjo merginoms, kur sudėti krovinius, skleisti palapines, neleisdama Stiksei jos pavaduoti. Ar man tik pasirodė, ar ištikimoji Stiksė atrodė nuliūdusi? Ji nedirbo kartu su visomis, o sėdėjo prie vartų susigūžusi ir tarsi jautėsi prasikaltusi. Geriau įsižiūrėjęs pamačiau, kad visos merginos kaip nesavos - o ypač Andromeda...
Sunerimęs ėmiau artintis prie vadės ir tik dabar pastebėjau - dirbo toli gražu ne visos merginos. Iš dvidešimt penkių palapines statė tik koks tuzinas.
- Kas čia dedasi? - nutvėriau vadę už rankos ir ji pažvelgė į mane tokiomis paklaikusiomis akimis, kad nejučia atšlijau Ji visa tiesiog virpėjo. - Kas pakeliui nutiko?
- Kristina sunkiai serga. - Andromeda neramiai apsidairė. - Ir Faida, ir Paladė... Tu numatei, kad jas sužeis, Edvardai! Tada, kai veržėmės pro fortą... Kodėl tu nenumatei, kad jos susirgs?!
- Ar aš aiškiaregis? - nejučia užsikrėčiau jos drebuliu. - Trumpam gavau galią... Palauk, o kas nutiko Nersei? Tu jos neminėjai.
- Ji mirė. - Vadės balsas akimoju tapo duslus. - Dieve, kaip ji kentėjo!.. Mirė ant Cemetros rankų...
- Mirė!..
Šitą žodį aš ištariau kartu su Koma - ji stovėjo Andromedai už nugaros ir net nepamačiau, kada ji priėjo. Vadė pasisuko į ją ir kelias akimirkas žiūrėjo į merginą. Tada vėl dėbtelėjo į mane.
- Cemetra ir Raizė nežino, kokia tai liga. Tikriausiai velnių ietys buvo užnuodytos. Galbūt jos visos... visos mirs dar rytui neišaušus...
- Betgi Kristina ir Paladė... - Koma atrodė priblokšta. - Jos neturi mirti! Mes turime rasti kokių nors vaistų! Gal Endodo gyventojai gali padėti...
- Tikėkimės, kad Raizė ras ką nors. - Andromeda, regis, pati nelabai tikėjo savo žodžiais.
- Kur jos dabar? - paklausiau. Vadė parodė į pusiau pastatytą palapinę.

Viduje viskas buvo suversta kaip pakliuvo, tik vienas kampas atitvertas ir atidžiai prižiūrimas. Kituose kampuose merginos vis dar statė palapinę.
Visos trys ligonės gulėjo susuktos į šiltas antklodes, Raizė maišė joms kažkokį viralą. Gydytoja atrodė pasenusi dešimčia metų. Cemetros šalia nebuvo.
- Ji nuėjo paklausinėti Endodo gydytojų apie šią ligą. - atsakė paklausta Raizė. - Nieko panašaus neteko matyti. Jos iš ryto nebepakilo iš patalo. Vos jūs išėjote, mes jau griebėmės aiškintis ligą, bet... visiškai tuščiai. Žaizdos atrodė normaliai, beveik sugijusios...
Raizė papurtė galvą ir sunkiai atsiduso.
- Man dar mokytis ir mokytis... Nersė - amžiną jai atilsį - neišlaikė pirmoji. Po pietų ją ėmė varstyti baisūs skausmai. Vargšelė tiesiog klykė... O mes tegalėjome duoti jai nuskausminančių, kurie visai nepadėjo.
Koma inkštelėjo pro delnus, kuriais buvo užspaudusi lūpas. Andromeda jau šluostėsi ašaras.
- Kai... skausmai pradėjo kankinti ir likusias tris, Cemetra panaudojo burtus - užmigdė jas. Bet dabar jos greitai pabus - gal po valandos, o gal tik ryte... Nežinau... - Raizė mostelėjo ranka ir perpylė viralą į puodelį.
- Kas tai? - įtariai paklausiau, užuodęs keistą, pažįstamą kvapą.
- Staigi mirtis. Matai, Edvardai, kur aš nupuoliau?! - Raizė atsistojo ir piktai žvilgtelėjo į mane ir Andromedą. - Turėčiau gydyti žmones, o ne ruošti jiems mirtinus nuodus! Aš tikėjau, kad galiu įveikti bet kokią ligą, sugydyti bet kokį lūžusį kaulą ar susiūti žaizdą, bet dabar man trūksta tikėjimo...
Ir ji pradėjo verkti. Staiga.
Koma įsikniaubė man į krūtinę ir akimirką aš net supykau, kad atsidūriau vidury ašarojančių merginų - belieka pačiam apsižliumbti ir, rodos, kompaniją atitiksiu...
- Jei reikės, tegu Cemetra jas dar kartą užmigdo, - pasakiau. - Mes surasime vaistus. Endode ar Zeine - bet kur...
- Ir ilgai jos miegos? - piktai šniurkštelėjo Raizė. - Vaistus galime bandyti tik tada, kai jos pabudusios. Čia ne šiaip miegas - čia sustingdymas laike...
- Mes ieškosime, - pareiškė Andromeda, sutramdžiusi savo ašaras ir iššaukiančiai pažvelgė į mane. - Visuose kaimuose. Visur...
- Nošpokoje, - prisiminiau pavadinimą. -  Jei jų gydytojai nesugebės padėti, tuomet nueisime į Zeiną. Einu, pasitarsiu su Šranu - juk dabar aš atsakingas už Endodo apsaugą... O Raugalai greitai turėtų pulti - rytoj, gal poryt. Privalome atsilaikyti ir neleisti jiems pabėgti.
- Jau tiek daug jam prižadėjai? - piktai sureagavo Andromeda.
- Tuo metu net mintis nebuvo kilusi, kad gali nutikti kas nors panašaus į tai... - parodžiau į sustingdytas merginas. - Jei tau per sunku, aš susitvarkysiu tik su didenybės ir Kazo pagalba.
Pasakiau ir pats pasigailėjau. Andromedai išties sunku, o aš lendu su savo priekaištais.
- Atleisk, jei pasirodžiau šlykštus, - skubiai atsiprašiau ir išėjau iš palapinės.
Šranas kėpsojo prie savo namuko įėjimo ir tingiai dairėsi, markstydamasis užmiegotomis akutėmis.
- Reikia pagalbos, - pasakiau jam, palikdamas ramybėje visokias mandagybes, - po du šleivakojus arba dūzgalus į kiekvieną kaimelį parvesti tenykščių gydytojų ir žiniuonių. Labai skubiai.
- Kas nors serga? - sunerimo jis. - Neužkrečiama?
- Trys mano... - aš užsikirtau, suvokęs, jog pasisavinau Andromedos pareigas. - ... mano merginos susirgo nežinoma liga, tikriausiai užsikrėtė nuo apnuodytų velnių iečių. Mūsų ragana ir gydytoja nežino, kaip gydyti.
- Aišku... - Šranas pasisuko visu gigantišku dešrišku kūnu ir riktelėjo sargybiniui. Kai šleivakojis prisiartino, seniūnas liepė jam surasti šešiolika savanorių.
Aštuoni kaimai... Ką gi, vilties dar yra.  Jaučiausi išties nekaip - graužė kaltės jausmas, kad nepažvelgiau giliau į merginų ateitį. Dabar jau nebepažvelgsi ir visai neaišku, ar būčiau ten ką nors aiškaus pamatęs, bet kaltės jausmas visada toks - graužia dažniausiai tada, kai nežinai, už ką... Tikriausiai dėl tų ašarų, kurias matydamas, jaučiuosi visai prastai.
Ar apie viską pagalvojau? Bent jau dabar nereikia apsijuokti ir dar daugiau apsikrauti kaltės našta. Aš uoliai „peržvelgiau“ laukiančius darbus - sargybą, būsimą kovą... Ne, čia reikės dar kruopščiau ruoštis. Ir tie kaimai - apsaugoti atvykstančius ir saugiai parlydėti namolio...
Ir Zeinas, žinoma. Na tai kas, kad paskutinėj vietoj - o jei kaimuose nebus tokio, kuris mokėtų gydyti nuo tokių nuodų?
Užuodžiau pavojų. Į Zeiną bet kokio šleivakojo ar dūzgalo nepasiųsi - kaipmat į virtuvę įkiš puodų plauti, kaip toj dainoj... Vadinasi, žygis žmogui. Ko gero, net Andromedą teks pasiųsti, jei tik ji sutiks.
O kaip su jais kalbėti? Kas jie tokie? Ar iš karto pulti, o gal pavyktų susitarti?

Pavargęs nuo galvojimo aš vėl atsisukau į seniūną.
- Klausau! - beveik stryktelėjo „dešra“, matyt laukusi, kol aš baigsiu murmėti panosėje ir raukyti kaktą. - Kuo galiu padėti?
- Šranai, mano mielas bičiuli... - pradėjau.
- Na jau, nereikia tų komplimentų. Matau, kad kalba sukasi apie pas mus esančias gėrybes.
Vos nenusikeikiau - pirklio tokiais žodžiais tikrai neišmuši iš vėžių, na tai kas, kad buvusio?
- Ką raugalai norėtų labiausiai gauti iš jūsų derliaus aruodų? - paklausiau.
- Jei į aruodą įkištume šleivakojį, tai jį, ko gero, ir pasiimtų. O aruodą pridergtų...
- Jiems nerūpi maistas?
- Maistas - greitai gendanti prekė. O šleivakojis  gali plauti ir šveisti porą metelių, kol numirtų nuo senatvės... Bet aš suprantu, ką turi galvoje. Yra tokia prekė, kurios jie tikrai norėtų. Tai saldžioji sula.
- Betgi... medžiai auga jų panosėje! - sušukau nustebęs.
- Ak, mielas drauge, - pakraipė galvą Šranas. - Matyt, miegojai, kai pasakojome apie raugalus. Arba maudeisi savo žmonos mėlynų akių gelmėse.
- Ji man ne... - aš nutilau per pusę minties. - Tai sakai, burokų nenusirautų, jei tie net lovoje išdygtų? Įdomu...
- Apie burokus aš lyg ir nekalbėjau. Bet mintis maždaug tokia buvo. Bėda tik, kad jie žino apie medžių savybes ir sulą, bet tingi ją išspausti. Tu nori keliauti sulos?
- Mhm... - pritariamai myktelėjau. - Kiek užtruktų sulos išgavimas iš medžių?
- Jei teisingai suprantu, keliauti atgal į kaimą tu nenori, nes gaištum laiką. O miške... hmmm, reikėtų nusigabenti bent dvi statines ir įrankius, penkis - šešis dūzgalus, nes jie mobilesni. Be to, apsauga - keturi ar šeši žmonės. Per pusę dienos padarytume sirupą, o susidžiovinti jie gali ir patys. O jei raugalai neturės gydytojo, tada viskas atitenka mums, ar ne?
Šranas mastė į priekį šimtamyliais žingsniais. Aš net pradėjau juoktis.
- Puiku, kad paskutinis punktas tau ne svarbiausias, - pareiškiau.
- Ne svarbiausias, - sutiko seniūnas. - Svarbiau yra sugrįžti gyviems ir dar su sula...
Nustojau šypsotis - jis tikrai nejuokavo. Tokia jau tų pirklių prigimtis... Tai kas, kad buvusių...

Kai papasakojau apie savo planą Andromedai, ši neramiai sugniaužė kardo rankeną.
- O kur tiesioginis puolimas? Kur įsigavimas į tvirtovę slapta? - paklausė ji piktokai. - Edvardai, mano merginos miršta...
- Merginas galima laikyti užmigdytas pakankamai ilgai, ar ne? - aš pasitelkiau visą kantrybę, nes vadė aiškiai nenorėjo klausytis jokių planų. - Tu juk ne gydytoja, Andromeda. Ne tau sėdėti prie ligonių. Mes galime joms padėti kitaip. Surasime visus Nakrododo gydytojus ir atvesime čionai. Atvilksime, jei reikės!
- Tavo planai visada taip gražiai skamba... - sumurmėjo ji. - Kol nežūsta mano merginos...
Pasijutau, tarsi šlapiu maišu būčiau priplotas.
- Eime! -  grubiai čiupau ją už rankos ir nutempiau prie vartų. Andromeda priešinosi, bet nebyliai. Matyt, pati suprato, kodėl. Nustebę sargai - dūzgalai tik susižvilgčiojo, bet nepratarė nė žodžio.
Aš išvedžiau vadę už vartų ir dar patempiau keliolika žingsnių į mišką. Ji tikrai neatleistų, jei išbarčiau visų akivaizdoje.
- Ką tu darai? - paklausiau. - Tu žinai, ką tu dabar darai?
- Aš...
- Tu sustingai, Andromeda! - pertraukiau jos protestus. - Kada paskutinį kartą žuvo žmonės iš tavo būrio? Prieš du mėnesius? Prieš metus?
- Man tapus vade - nė karto! - niršiai atkirto ji.
- Bet jos visos kada nors mirs arba žus! O gyvendamos taip, kaip dabar, jos galbūt net nesulauks senatvės. Jos karės. Kariai dažnai žūva, ypač tada, kai to niekas nesitiki. O tu turi visada to tikėtis. Tu turi suprasti tai. Jei kiekvieną kartą, žuvus kuriai nors karei tu sustingsi,  gali pralaimėti.
Mergina pabalo.
- Tu nori, kad tapčiau visai bejausmė?! - sušuko ji. - Kad mostelėčiau į kliūtį ir pasakyčiau „eikite ir žūkite“, ar ne?
- Ne! - aš trinktelėjau kumščiu į medžio kamieną. - Tu ne bejausmė, Andromeda, ir nelinkėčiau tau tokia tapti. Bet tu per ilgai gyvenai vien sėkmėmis. Tai kas, kad pragare? Na ir kas, kad metus vedžiojai visus velnius už nosies? Čia kaip ant žaidimų lentos - kažkas laimi, o kažkas laimi su nemažais nuostoliais. Štai mums ir prasidėjo nuostoliai, o tu sustojai...
- Užsičiaupk, - grėsmingai perspėjo ji. - Ir nekalbėk apie žaidimus, kai miršta trys mano merginos. Man visai nebesinori žaisti, Edvardai.
- Tau teks žaisti, - atrėmiau jos žvilgsnį, kuriame jau spindėjo šiokios tokios pamišimo ugnelės. - Mes keliausime iki savo pasaulio ir tu vesi jas, nesvarbu, mirs jos dėl savo ar tavo klaidų. Tu neturi teisės sustingti. Jei negali, tegu vadovauja Stiksė...
Jos akyse mačiau daug jausmų, ypač skausmo, bet sulig paskutiniais žodžiais juos pakeitė aklas įniršis.
Andromeda ištraukė savo ranką iš manosios ir ploni jos kardo ašmenys žybtelėjo per plauką nuo mano kaklo - atšokau taip greitai, kiek leido mano reakcija. Ir išsitraukiau peilį, nes kardo nesinešiojau - labai jau pamišėliški atrodė vadės veiksmai.
Ji užsimojo ir jau būtų puolusi, bet staiga trūksmingai iškvėpė ir nuleido kardą. Išplėtusi akis ji atsitraukė du žingsnius atgal. Kardas išslydo iš delno. Man pasirodė, kad į ją bus pataikiusi kokio nors nematomo šaulio strėlė, bet mergina atsirėmė į medį, lėtai nuslydo ant kelių ir staiga pratrūko verkti. Pirmą kartą mačiau balsu raudančią Andromedą. Atrodė kažkaip... netikra.
Paslėpiau peilį ir pakėliau jos kardą. Kažkur šone čiauškėjo šleivakojai ir dūzgalai - ačiū Dievui, niekas iš jų nematė to, kas čia vyko.
Nors man norėjosi eiti šalin, kad nematyčiau ašarų, prisiverčiau pasilikti ir nejudėti. Nervai buvo įtempti - būtų pasirodęs koks nors dūzgalas, būčiau nudėjęs vietoje - kad niekam nepapasakotų, ką matė. Tikriausiai Andromeda jautėsi šlykščiai - pasirodė visu savo silpnumu ir dar tokiu metu. Ims guostis merginoms - palaikys verksne. Kažin, ar benorės tokios vadės, nors jų kompanija ne tokia kaip vyrų - sunku ir nuspręsti, kas būtų...
Kai man užeidavo sunkumo akimirkos, žinojau tokią vietą, kur išperkamos visos nuodėmės ir skausmai - užeini pas smuklininką ir užsisakai litrą išpirkos. Visada padeda. O jei maža - antras litras pribaigia skausmo likučius. Patikrintas metodas, tik čia, gaila, tokio niekur negausi. Endodo vyno tektų statinę išmaukti, kol atsipirktų nuodėmės. Ir dar „cukreliu“ užpilti.
- Išeik... - tyliai paprašė Andromeda. - Nenoriu, kad matytum mane tokią...
Užuot išpildęs jos prašymą, atsisėdau šalia jos. Kažkaip dingtelėjo, kad mažiausiai reikėtų šiuo metu pasišalinti.
- Prašau...
Kai paliečiau ją, ji sudrebėjo, kryptelėjo, tarsi norėdama nusikratyti, bet po akimirkos jau laikiau ją stipriai suspaudęs, o mano marškiniai ant peties drėko nuo jos ašarų. JI nebesipriešino. Nemokėjau raminti žodžiais - žodžiai nebuvo mano stiprioji pusė. Kazas sugebėdavo tiesiog suliepsnoti šioje srityje, tuo tarpu aš retai švystelėdavau tarsi koks begęstantis angliukas... Žmogų nuraminti galima ir kitaip. Tiesiog reikia švelniai glostyti plaukus - lėtai ir kantriai.

Mano tėvo namuose kartais apsilankydavo tokia daili moteris - seniai ištekėjusi ir jau su kūdikiu ant rankų. Bertos kūdikis buvo šiek tiek ligotas - tikriausiai jam kažką visą laiką skaudėdavo, nes mažius rėkė beveik be perstojo. Mano motina, kuri buvo vietinė gydytoja, padėdavo mažajam Simanui kažkokiom žolelėm, bet jos veikė tik tiek, kad kitą rytą Berta keliaudavo atgal pas mus ir aš grieždavau dantimis, pažadintas įkyraus „veee-eee“. O kai kartą motinai prireikė kažkur išeiti su Berta, ji paliepė man prižiūrėti mažių.
Galite įsivaizduoti - vienas mažius prižiūri kitą? Taip, tuo metu man tebuvo kokie septyni metai - pakankamai, kad nepritrūkčiau kantrybės ir neužklijuočiau vargšo Simano senu skuduru. Žiūrėjau į jį, besivartantį lopšyje ir „dainuojantį“ vieną iš savo šlagerių, galvodamas, kaip čia priversti jį nutilti ir galbūt net pamiegoti kokį posmelį...
Būtent iš nekantrumo ir pradėjau jį čiūčiuoti, kad kuo greičiau iškeliautų pas baltas aveles. Netrukau pastebėti, kad rėksniui labiausiai patinka, kai glostau jo retą, bet jau pasišiaušusią ševeliūrą. Lyg ir pritildavo. O ką, jei taip paėmus ir užglosčius jį iki visiškos tylos? Pabandžiau...
Kai motina su Berta grįžo, name buvo tylu lyg kokioj kriptoj.  Simanas miegojo, suglaudęs lūpas į raidę O, na o aš... aš irgi miegojau. Tik aukštu žemiau- ant grindų, nutraukęs nuo lopšio paklodę...
Berta buvo apstulbusi - labai jau retai pavykdavo dieną Simaną užmigdyti. Ir dar nevalgiusį.
Bet dar labiau apstulbo, kai aš rėksnį užmigdžiau ir kitą dieną. Šiaip sau, iš azarto. Palaikė mane burtininku, o man tai pradėjo patikti. Tik draugai, kurie niekada niekuo rimtai netikėjo, šaipydavosi:
- Edvardas žino, ką daro! Neklauso jo Simanas, tai jis jį akmeniu, akmeniu...
Paslaptį atskleidžiau netrukus, kai mane pradėjo kviesti vakarais - šito net man buvo per daug...

Ar tik ji neužmigo?..
Aš įsiklausiau - tylus šniurkščiojimas vis dar girdėjosi, bet jau retai. Atrodo, Andromeda pagaliau nurimo.
Palikau ramybėje jos plaukus ir tada staiga pajutau, kad mes jau ne vieni.
Iš tamsaus krūmo į mane spoksojo dvi nemirksinčios akys. Prieš akimirką jų ten nebuvo. Ir tai nebuvo nei dūzgalas nei šleivakojis - akys buvo per aukštai nuo žemės, o plasnojančių sparnų aš negirdėjau.
- Andromeda... - tyliai sušnabždėjau. - Girdi?
- Mmm?
- Raugalai jau čia...
Jos raumenys įsitempė. Tylus atodūsis, bet be raudos atspalvio - ji pasiruošė kautis.
- Kur mano kardas? - sukuždėjo.
- Mano kairėje... Jis gali turėti arbaletą arba lanką...
- Supratau.
Staigus judesys ir vadė lyg šešėlis slystelėjo nuo manęs į dešinę, nusinešdama savo ginklą.
Aš stryktelėjau kairėn, išsitraukdamas peilį ir čia pat susidūriau akis į akį su padaru.
Taip, čia tikrai raugalas - smarvė buvo tokia kaip mano, kai pralekiantis meitėlis aptaškė seilėmis.
Tik tinginiu šitą nelabai galėjai pavadinti - užsimojo ant manęs vikriai lyg katė. Tamsoje mačiau tik jo akis ir siluetą, bet to užteko. Nėriau po jo ginklu, brūkštelėdamas peiliu per šoną pakankamai giliai, kad nebenorėtų kautis. Raugalas užstaugė rūsčiu, žemu balsu, iš miško gilumos tuoj pat jam pritarė kitas, bet jau laibas balselis. Andromeda laiko negaišo. Be to, jie matė ją silpnumo akimirką - tiesiog nedovanotina!
Tamsoje judėjo neryškūs siluetai, jų buvo gana daug. Aš tylėjau, nenorėdamas išsiduoti. Pagalbos teko atsisakyti. Endodas tikriausiai jau perspėtas - mirštančiojo riksmus sargai tiesiog privalėjo išgirsti.
Įdomu, o kuo jie ginkluoti?...
Aš apgraibiau žemę aplink lavoną - girdėjau krentant kažkokį nemažą daiktą, nors tai galėjo būti ir pats raugalas. Užčiuopiau kažkokią lazdą.
Taa-aip, nemenkas daikčiukas. Jei teisingai bečiupinėdamas supratau, abiejuose lazdos galuose buvo primontuoti ilgi peiliai. Su tokiu dar pats galvą nusipjausi bemojuodamas.
Kad nereikėtų mokintis kautis su tokiu nekasdieniu įnagiu, aš perlaužiau kotą pusiau ir jau turėjau du trumpus kardus. Juos ir išbandžiau ant kito pasimaišiusio raugalo.
Jau du negyvi. Kažkaip labai noriai atiduoda savo gyvybes tie raugalai - arba gyvenime nesutiko pranašesnių priešininkų, arba aš dusyk pataikiau papjauti ką tik iškeptus samdinius.
Trečias pats iššoko prieš mane - matyt, tykojo. Jo „irklas“ šmaukštelėjo labai jau neįprastu kampu ir aš vos suspėjau atšokti - visai nebuvau pasiruošęs atremti tokių kirčių. Tuoj pat grįžtamuoju judesiu švystelėjo ir antra geležtė - pro pat mano nosį.
Raugalas kažką suniurnėjo ir vėl pakartojo savo manevrą - beveik nepriekaištingas triukas, nematyti jokių spragų. Naktį tuo labiau. Aš trumpai pasvarsčiau, ar verta lįsti artyn ir bandyti pergudrauti jį. Labai jau naujoviškas kovos būdas. Pasvarstęs atsisakiau tokios minties ir paleidau į jį vieną iš savo „kardų“.
Dzingt! - kardas nulėkė į šoną ir įsmigo į medį. Raugalas dusliai nusijuokė. Prasta mintis.
O juk Andromeda taip pat turėtų susidurti su panašiu priešininku! Jei ją užgrius dviese, nepadės joks vikrumas. Prieš tokius plačius mostus peiliukais nepamojuosi...
Raugalas vėl pakartojo savo manevrą ir aš vėl atšokau. Nejaugi jis nesupranta, kad bekartodamas vieną kartą galą gaus?
Dar vienas toks pats manevras. Matyt, nesupranta... Tikriausiai juos per pamokas išrikiuoja ir pasako: „darykite šitaip ir ne kitaip - šleivakojai mirs iš karto... “
Jo manevras pasižymėjo nepaprastu lankstumu. Niekaip negalėtum atspėti, kuria kryptimi atlėks antrieji ašmenys. Smūgis iš apačios - tai pirmieji ašmenys. O antrųjų lauk arba iš viršaus, arba iš abiejų šonų... Nors, jeigu persuktų kotą laikančią ranką, galėtų visai nesunkiai pakartoti kastravimo techniką iš apačios...
Raugalas penktą kartą puolė ir vėl aš atsitraukiau. Šone kažkas urgztelėjo ir nušlepsėjo tolyn. Jei pamatys mane dar vienas, įklimpsiu kaip reikiant...
Tačiau šį kartą aš geriau įsižiūrėjau į atliktą smūgį - tikriausiai padėjo pro medžius prasimušusi šviesa, kurią skleidė Endodo sargybos žibintai. Labiausiai mane sudomino akimirka, kai po pirmųjų ašmenų ginklas labai trumpam pakimba virš raugalo peties- antrieji ašmenys atsiduria jam už nugaros, o pirmieji - atsikišę į mane. Štai ji, galimybė!
Aš ėmiau nekantriai laukti šešto bandymo. Netgi apsimečiau, kad puolu - raugalas neištvėrė ir vėl atliko savo manevrą - nieko nekeisdamas! Teisingiau, atliko tik pusę manevro, nes pirmieji ašmenys labai smagiai atsiskyrė nuo medinio koto ir nulėkė šalin. Jis liko su tokiu pačiu trumpu kardu, kokį turėjau aš. Dabar jau aš puoliau ir trimis kirčiais padariau padarui galą. Jo sutrikimas tik paliudijo - kautis kitokiais ginklais jam neteko.
Žibintų šviesoje apžiūrėjau nukautą raugalą. Jis buvo aukštesnis už mane - gal septynių ar net aštuonių pėdų ūgio, tik daug liesesnis. Jo veidas tik šiek tiek priminė žmogaus, bet jis tikrai nebuvo žmogus. Labiau panašus į kažkokį išgalvotą pasakos veikėją, kurią neklaužadai sūneliui pagąsdinti pasekė įkaušęs tėvas.
Padaro akys buvo didelės, vyzdžiai juodi lyg kokios karvės, be jokios išraiškos. Nors kokios galima norėti išraiškos iš negyvo raugalo? Nosis taip įdomiai priplota, jog nejučia pamaniau, kad čia mano darbas. Lūpos labai plonos, burna siaura ir grimasa aiškiai nepatenkinto. Oda kažkokia taškuota, nubarstyta spuogais ir karpomis, plaukai suvelti ir tik surišti į mazgą, kad netrukdytų kautis. Aišku, neplauti...
Vilkėjo jis kažkokios odos liemenę, po kuria matėsi sudriskę marškiniai. Liemenė kartu buvo ir jo šarvai - nusagstyta metalinėmis plokštelėmis ji turėjo apsaugoti nuo kirčių. Apatinė jos dalis buvo kažkuo ištepta ir aš net nepanorau atidžiau pasižiūrėti, kuo - labai jau nemaloniai dvokė.
Jo kelnės kažkada buvo vientisos medžiagos - gal odos, gal kokio nors audinio, bet dabar jos vos laikėsi nuo visokiausio dydžio lopų, susiūtų nevienodo dydžio siūlėmis. Lopų ant kelnių buvo netgi daugiau nei pirminės medžiagos. Šitas raugalas netgi nemūvėjo batų- basos jo pėdos žiūrėjo į dangų, pašiaušusios metų metais nekarpytus nagus.

Nusisukau nuo negyvėlio ir pasiieškojau kitos aukos. O kitas pasitaikė ne kas kitas, kaip sargybinis nuo tvoros - dūzgalas su trumpa ietimi.
- Dink iš čia! - mostelėjau jam. - Nenugalėsi jų su tokiu ginklu. Skrisk ant sienos ir pasakyk, kad iššautų į mišką kokią dešimtį degančių strėlių. Ir perspėk merginas, kad nebandytų lįsti pro vartus!
- Klausau! - dūzgalas apsidžiaugė, gavęs tikslią užduotį, kuri buvo jo nosiai ir nulėkė jos vykdyti. Netrukus švystelėjo kelios strėlės ir miške paliko truputį šviesiau.
Kur dingo Andromeda? Nejaugi ją nukovė? Mane apėmė baimė ir aš įtempiau ausis, ieškodamas mūšio keliamo triukšmo.
Kažkur netoliese šlepsėjo raugalai - du arba trys, bet šitie tik traukėsi iš apšviestos miško dalies.
Staiga išgirdau skimbtelint metalą ir kaip įkirptas nulėkiau į tą pusę.
Peršokau krūmus ir pamačiau Andromedą - ji stovėjo prie didelio medžio ir staigiais kirčiais stengėsi du raugalus išlaikyti per pagarbų atstumą nuo savęs. Tiedu buvo taip įsitraukę į kovą, kad nepastebėjo, kaip prislinkau prie  artimesnio. Kadangi pirmieji kovotojo ginklo ašmenys pernelyg dažnai išnirdavo už jo nugaros, aš nerizikavau lįsti prie jo kaklo. Brūkštelėjau per kojas ir raugalas bliaudamas susmuko, paleisdamas savo ginklą. Antrasis apstulbęs atsisuko ir aš pamačiau, kad jo akys tokios pat bereikšmės, kaip ir to negyvėlio. Jis jau norėjo atlikti savo triuką su „irklu“, bet spėjo tik pusę -  liko tik su antraisiais ašmenimis ir trupučiu koto. Tada įsikišo Andromeda ir jį pribaigė.
Sužeistasis, kuriam perrėžiau kojas, gūdžiai stūgavo kol aš palengvinau jo kančias. Akimirką netgi pagailo vargšo...
- Ačiū, - pasakė Andromeda. - Kaip tu priėjai prie antrojo? Man niekaip nepavyko.
- Stebėk jų manevrą. Kai pralekia pro nosį pirmieji ašmenys - nurėžk juos, - trumpai pasakiau.
- Aišku. Pabandysiu. Reikia perspėti Endodą...
- Jie žino. Liepiau nieko neišleisti mums padėti.
Andromeda nusišypsojo - plėšriai, lyg kokia katė.
- Gerai. Mano visi dešinėje.
- Kaip nori. Saugokis. - Ir aš nuslinkau į kairę, palikęs ją.
Giliau miške tamsu, nors į akį durk... Mano „du arba trys“ galėjo lindėti bet kur, bet aš įtariau, kad jie bus pasirinkę kuo tankesnius krūmus arba daubą.
Dauba buvo tuščia. Vadinasi, krūmai...
Grįžau prie tvoros ir pabeldžiau. Ir tuoj pat šalia manęs dunkstelėjo nemažas akmuo.
- Kas ten mėtosi? - piktai paklausiau. - Išlįsk!
- Ajajai! - atsiliepė dūzgalas, pakibdamas virš smaigų. - Aš pamaniau...
- Neįdomu, ką ten pamanei, - nutraukiau jį. - Nuleisk man ketvertą lankininkų su lankais.
- Turiu tik tris.
- Duok tris.
Po kelių akimirkų pakilo vėjelis - trys deformuoti snukiai su lankais išsirikiavo prieš mane.
Aš jiems paaiškinau, ką reiks daryti ir jie nuskrido paskui mane. Pirmieji krūmai gausiai vešėjo už kokių penkiasdešimties žingsnių, išskėtoję į tamsą gausias šakas. Be lapų, žinoma.
Dūzgalai prisitaikė ir trys strėlės nulėkė į patį šabakštyno vidurį. Niekas net neriktelėjo. Arba nepataikė, arba tuščia.
- Dar kartą! - įsakiau. - Tik šaukite į skirtingas vietas.
Po antros salvės paaiškėjo, kad krūmuose nieko nėra. Net raugalų smarvės...
- Kiti tokie krūmai už miško takelio, - parodė vienas iš lankininkų.
- Nuskriskite iki jų ir apšaudykite, - paliepiau. - Jei į ką nors pataikysite, sprukite kuo toliau.
Jie susirinko strėles ir nuskrido pirma manęs. Man dar nespėjus jų pavyti, išgirdau keistą kriuktelėjimą ir dūzgalai klykdami prazvimbė pro mane - lėkė gelbėdami savo kailį. Iškart paskui juos išniro du raugalai, labai linksmai išsišiepę. Matyt, tikėjosi pagauti nors šiuos tris dūzgalus.
Aš sviedžiau į pirmą trumpąjį kardą, išsitraukiau peilį ir suvariau antrajam į kaklą. Neturėjau laiko spėlioti, kurioje krūtinės pusėje jų širdis. Kol antrasis, springdamas savo krauju, vartėsi ant žemės, pribaigiau pirmąjį, kuriam kardas pervėrė pilvą.
Vėl tylu. Parodija, o ne kova. Raugalai dar nesuprato, kad mes - ne kokia nors šleivakojų rūšis, o paprasčiausi žmonės, tad neskubėjo sprukti ir gelbėti savo kailio.
Aš lėtai šliaužiau į priekį, stebėdamas tamsius miško šešėlius, laukdamas, kol kuris nors krustels ne laiku, ne nuo lengvo vėjelio ir taip atskleis priešo buvimo vietą. Porą kartų sustojau, nes keli šešėliai atrodė gan įtartini. Bet ten nieko nebuvo. Sugaišau nemažai laiko, kol apšliaužiau visą Endodą, tačiau nesimatė nė vieno raugalo - nei ant žemės, nei medžiuose. Ir tik grįždamas pastebėjau greitai judantį šešėlį - jis, visai nesislėpdamas, lėkė mišku tiesiai į mane.
- Čia aš! - šūktelėjau Andromedai, nes tai buvo ji. - Visai savisaugos jausmą praradai?
- Nepraradau, - vadė sustojo ir nuleido kardą. - Užtenka nubėgti mišku kelis žingsnius ir visi pasislėpę išlenda. Bent vienas tai tikrai išlindo. Nejaugi jų tiek mažai buvo?..
- Pakankamai, kad įbaugintų Endodo gyventojus. - Aš atsisėdau ant nulūžusio medžio kamieno. - Nudėjau penkis, jei neskaičiuosime tų dviejų, kurie buvo pričiupę tave.
- Mmm... aš tiek pat, jei nepriskaičiuosime tų pačių. Viso dvylika?
- Atrodo, jei mano rankų pirštai nemeluoja, - apsimečiau, kad skaičiuoju ir vadė nusijuokė. - Siūlau dar kartą patikrinti. Nubėkime į kitą Endodo pusę iš skirtingų pusių.  Susitiksime prie vartų.

Nubėgome. Nieko, kaip ir anksčiau. Arba likusieji paspruko, arba išties atėjo tik dvylika.
Prie vartų Andromedos nebuvo. Tikriausiai nespėjo atbėgti. Kiek pagalvojęs nustebau - jai iki vartų turėjo būti gerokai arčiau nei man. Šūktelėjau sargybinį, ar neįleido vadės vidun, bet sargas - niūrios išvaizdos šleivakojis - tik neigiamai papurtė galvą.
- Gal norite įeiti? - pasiūlė jis.
- Ne... - aš sutrikęs apsidairiau. Anapus vartų kažkas šūkavo Komos balsu. Balsas buvo pilnas pykčio ir rūpesčio. Jai dar teks palaukti.
Patraukiau ton pusėn, iš kurios turėjo atbėgti vadė. Miške buvo tylu. Nesigirdėjo jokių kautynių garsų. Jei jos buvo, nugalėtojas turėjo likti vienas. Vadė būtų atbėgusi, o štai raugalas tupėtų kaip pelė po šluota ir  nekrebždėtų.
Pasijutau nejaukiai.  Dar keli šimtai žingsnių - ir pasieksiu mūsų pirmojo susitikimo vietą...
Šone kažkas sudejavo ir aš puoliau į garso pusę, atkišęs trumpąjį kardą. Krūmai, krūmeliai...
Kokio velnio Andromedai prireikė tokiuose šabakštynuose?.. O štai ir ji pati, guli tarp krūmų ir dejuoja, rankomis ieškodama atramos.
- Kas nutiko?... - prišokau prie jos, nors nereikėjo net klausti - ir taip aišku, kad bebėgdama už šaknies užkliuvo.
- Koja... - Andromeda skausmingai iškvėpė. - Atrodo, susilaužiau... oo-ooch!
- Parodyk, - aš įsmeigiau kardą į šaknį ir paliečiau jos koją, nuo ko ji beveik šoktelėjo. - Lyg ir normaliai atrodo...
- Neliesk! - cyptelėjo ji. - Skauda!.. Padėk atsistoti...
Pabandžiau padėti - ji net nepakilusi taip stūgtelėjo, kad abejonių neliko - rimta bėda.
- Gerai, niekur tu nekilsi, - aš padaviau jai jos kardą - laikyk!
Atsargiai paėmiau ją ant rankų, stengdamasis kuo mažiau kratyti, išnešiau  iš krūmų.
- Nieko s-sau... - šnypštelėjo ji. - Kažkokia šaknis...
- Visiems pasitaiko, - burbtelėjau. - Sakiau, kad savisaugos jausmą praradai.
- Tu irgi ne stebuklingas. Žiūrėk, tau per kaklą brūkštelėjo - kraujas bėga...
Nustebau, net nepatikėjau jos žodžiais. Andromeda brūkštelėjo pirštu ir parodė - tikrai, buvo kruvinas.
- Baigia užkrešėti, - pasakė ji. - Gali nekreipti dėmesio.
Niekaip nesupratau, kada ir kuris raugalas spėjo man brūkštelėti. Lyg ir nė vieno neprisileidau. Bet skausmą lyg ir prisiminiau toje vietoje. Tokį visai menką, net dėmesio neatkreipiau. Tik kada...
- Čia ne raugalų darbas, - prisiminiau. - Čia tu prakirtai.
- Ką? - ji krustelėjo ir vėl šnypštelėjo iš skausmo. - Aš-šš?
- Nespėjau atšokti. Pats kaltas.
Andromeda nutilo. Kai pasiekėme tvorą, ji tyliai pasakė, šleivakojams atveriant Endodo vartus:
- Tu teisus. Aš tikrai sustingau, Edvardai. Atleisk... kad pratrūkau.
- Pamiršta, - pasakiau tvirtai, jausdamas, kad jos žodžiai buvo visiškai nuoširdūs.

Pribėgo Stiksė ir dar viena karė - berods, Tesa. Jos atsargiai perėmė Andromedą ant savo rankų ir aš tik dabar pajutau, kaip maudžia maniškės.
Princesė jau laukė su nebyliu priekaištu akyse ir kaltinimu lūpose - kodėl, girdi, niekas neišleido jos pro vartus. Juk ji, po šimts, buvo pasiruošusi kautis už mane... tai yra - Endodą!
Pajutau jai tokį švelnumą, kad užmiršau skausmą - paėmiau ant rankų ir išbučiavau, tuo sukeldamas ovacijas šleivakojų ir dūzgalų tarpe.

-----

- Aš jas užmigdysiu, - patvirtino Cemetra, kuriai po akimis švietė tamsios dėmės. - Iki to laiko, kol susirinks visi gydytojai. Bet aš ne visagalė ir negalėsiu išlaikyti miego ilgiau kaip keturias dienas.
- Daugiau ir nereikia, - aš pažvelgiau į šešis savanorius sulčių spaudėjus ir šešias sargybines, o taip pat Benkartiną su Kazu, pasiruošusius keliauti. - Ilgiausiai užtruksime tris dienas. Kai susirinks gydytojai iš kaimų, darykite ką galite nelaukdami mūsų. Jei jie nesugebės, užmigdyk ligones ir lauk toliau. O kol kas eik miegoti.
- Norėčiau... - atsiduso Cemetra.
- Eik, Raizė pabudės, - pritarė Andromeda, kuriai gydytoja sutvarstė koją. Vadė negalėjo vaikščioti, tad dabar ją pavadavo Stiksė. Pastaroji irgi linktelėjo, Cemetra atsiduso.
- Ką gi, nugriūsiu kelioms valandoms... - ji atsistojo ir išėjo iš palapinės.
- Šranai, - atsisukau į seniūną. - Kaip jums sekėsi?
- Gavau tai, ko prašėte. - Šranas pakėlė ryšulį ir išvyniojo. - Dešimt vietinės mados apsiaustų. Jus palaikys gan mažo ūgio raugalais - piligrimais.
- Kokia garbė... - nusišaipiau. - Vienu per daug, manyčiau.
- Bus atsarginis. - Šranas pasimuistė ir nusišypsojo, o man pasirodė, kad pasakė ne viską, ką norėjo pasakyti.
Apsiaustai buvo pasiūti iš prastos, maišų medžiagos. Gal net iš pačių maišų, kuriuose visai neseniai laikė daržoves. Endodo moterėlės pasirūpino juos išplauti.
- O aš vis dar nekeliausiu? - be jokios vilties balse paklausė Koma. Nuo ryto ji šito klausė tiek kartų, kad skaičių pamečiau. Aš patylėjau - pradėk su ja kalbėti ta tema, tai nebesustos...
Koma laukė atsakymo, bet nesulaukusi susibruko rankas į skreitą ir nulenkė galvą, tarsi prasikaltęs vaikas. Kažin, kas dėjosi jos burtų paveiktoje galvoje? Ar jie draudė pernelyg įkyriai lįsti ir taip sunervinti mane?
Ji pažvelgė man į akis ir akimirką pasijutau taip, tarsi ji skaitytų mano mintis - žvilgsnis buvo ramus, be jokių priekaištų.
Šranas taip pat atnešė ginklus - tuos pačius keistus, irklus primenančius raugalų kūrinius. Dienos šviesoje jie akies visai nedžiugino - pagaminti atžagariomis rankomis, prastai išgaląsti, kai kur perkalti paprasčiausiomis vinimis. Merginos apžiūrėjo ginklus ir suraukė nosis - mūsų kardai, matote, geresni...
Aš nesiginčijau. Šitų mums reikėjo tik tam, kad perdarytume į patogesnius. Mano nurodymu kalvis pašalino antruosius ašmenis ir sustiprino pirmųjų sujungimą su kotu. Kotus apvyniojo siauru dirželiu, kad būtų patogiau laikyti ir išgalando ašmenis. Tiesa, metalas buvo niekam tikęs, bet trumpam galėjo tarnauti. Šie ginklai man buvo reikalingi ne kovai, o medžių kirtimui. Kirvių šleivakojai turėjo mažai ir labai juos brangino, tad aš neketinau atimti iš jų, o pasidaryti savo. Vėliau juos galima bus palikti kaip dovaną...
Vieną ginklą palikau sveiką, kad parodyčiau merginoms, kaip reikia gintis nuo raugalų. Nesunku buvo pamėgdžioti raugalo puolimą - staigų, per kažin kiek laiko į galvą įsikaltą vienintelį judesį. Tiesa, tai buvo gudrus judesys - apgalvotas, sunkiai atremiamas. Dieną galbūt būčiau greičiau sugalvojęs išeitį, bet dabar norėjau pažiūrėti, ar išsisuks merginos nuo mano besikartojančio mojavimo „lazda“.
Neatsilaikė. Dvi iš šešių bandė pulti, bet aš spėjau sustabdyti ginklą, kad nenurėžčiau galvų. Tada parodžiau, ką reikia daryti ir netrukus jau turėjau tik vienus ašmenis iš dviejų. Karės greitai perprato nesudėtingą, bet greitos reakcijos reikalaujantį manevrą. Šleivakojai atnešė daugiau raugalų ginklų, taip pat surinko visus išmėtytus miške ir visos šešios kardininkės gavo progą pasipraktikuoti.
                      Po pietų mes iškeliavome, apsivilkę savo „madingus“ apsiaustus ir apsikrovę daiktais, kurių reikės sulai išgauti. Dūzgalais aš nesirūpinau - jie rodė mums kelią pakilę iki medžių viršūnių - ten jokios ietys nebaisios. O lankų, kaip prasitarė Šranas, raugalai nė karto nebuvo atsinešę puldami šleivakojus.
Rytas buvo vėsokas, lėtai dygstanti žolė truputį drėgna ir nešuliai ne tokie jau lengvi. Buvome susitarę sustoti pailsėti, kai nueisime mylią, bet nesustojome - po pirmos mylios niekas nesijautė per daug pavargęs. O galbūt visi galvojo apie tas tris sunkiai sergančias merginas...
Kazas nesustodamas malė liežuviu, savo monologo neskirdamas nė vienam iš mūsų, tačiau taip, kad jį girdėjo visi. Netildžiau jo vien todėl, kad tyloje keliauti buvo nelabai malonu.
- Ar jūs, mielieji nors kartą pagalvojote, kad šios žemės augmenija neišpasakytai protinga? - Kazas kilstelėjo pirštą. - Ji protingesnė net už mus visus kartu sudėjus. Tik pagalvokite: iš ryto išdygsta, pamato, kokiame pasaulyje pradėjo gyvenimą ir vakarop užsilenkia - ne, ačiū... Jos iš karto supranta - mirti daug lengviau nei gyventi.  Gyvenimas, net ir jūsiškis, reikalauja daugybės pastangų - pabudai iš ryto, valgyti norisi... Pavalgai šiaip ne taip ką nors susimedžiojęs ar pavogęs - tuoj į tupyklą neatidėliotinais reikalais.
Išeini iš tupyklos, o čia jau mokesčių rinkėjas su kaltinimais, kad tu nesusimokėjai už visą praėjusį mėnesį, todėl jis iš tavęs nulups dar už tris į priekį... Jei pinigų yra - puiku, o jei jų nėr?.. Tada vėl galvok, kur jų gauti, iš ko pavogti... Tai ir sakau - išeitys dvi: arba šitaip kasdien kankiniesi, arba susiimi, vieną kartą gyvenime pasiryžti ir - bum, tavęs jau nėra. Artimieji, jei tokių yra, palaidoja - net padėti jiems nebereikia. Kartais atidžiau pagalvoji - ogi visai miela išeitis, ar ne? Mirusieji mokesčių nemoka, jų nelanko bjaurūs mokesčių rinkėjai su pora sargybinių ir nenumauna paskutinių kelnių.
Sunku suprasti, kodėl tie žmonės taip stengiasi gyventi... - Kazas sustojo, kad pasitaisytų nešulį ir netrukus prisivijo. - Kasdien girdėdavau, kaip pirkliai skųsdavosi vienas kitam: „Prigalvojo karalius idiotiškų įstatymų, verslas žlunga, gyventi nebeįmanoma... “ O ar anksčiau taip nebuvo? Argi įstatymų neprigalvodavo, kad tik iždą pasipildytų? Dar ne tokių prigalvodavo! Ir pirkliai dejuodavo, tačiau vis tiek kažkaip įsigudrindavo prekiauti ir turtėti. Ir naujiems įstatymams atsiradus prekiaus ir turtės - antraip nebūtų jie pirkliai... Šlykštu tik, kad paprastas, negudrus žmogelis po eilinio įstatymų pasipildymo lieka be paskutinių kelnių. Įstato žmogų į besiveržiančius įstatymo rėmus, tie ir susiveržia aplink kaklą. O paskui valdovai stebisi - kodėl taip dažnai tie skurdžiai sukilimus kelia?
                      Aš irgi nesuprantu - kodėl? Susirinktų ta varguomenė ir patrauktų su visa manta kur nors į miškus ar kalnus, kur ne taip valdovo ranka jaučiasi.  Argi sunku namelį pasistatyti, stirną susimedžioti? Kol valdovo tarnai atsitiktinai juos užtiktų, spėtų ir anūkų susilaukti - bet ne - sėdi prie pat pilių, dreba dėl priešų, kurių gali ir nesulaukti per savo gyvenimą, leidžia kad juos valdytų, įstatymais, tarsi girliandomis apkabinėtų... tpfu!
Valdžia yra labai šlykštus dalykas. Girdėjau, seniau žmonės gyveno gentimis ir vadu galėjo tapti kiekvienas, kuris tik turėjo tam ryžto. O dabar? Pabandyk, gimęs vargšu, tapti karaliumi - kaipmat už bandymus šaltojoje atsidursi kažkur giliai po pilimi. Pasaulis kasdien darosi vis šlykštesnis. Manau, tai dėl to, kad žmogus niekada nepripras gyventi kieno nors valdomas, o valdžia kaip kokia liga - skverbiasi kur tik gali. Žiūrėk, vieną dieną nebegalėsime net į tupyklą nueiti pasėdėti kam nors už tai nesumokėję. Va tada žmonės pamirš, kad karas yra blogai ir nušluos karalius nuo žemės paviršiaus. Ir susipeš tarpusavyje, kuris turi didesnę teisę būti karaliumi. Aš pasirinkčiau paprastesnį kelią - tą, apie kurį kalbėjau pradžioje... Vieną kartą gerai pasiryžti ir... tau jokia valdžia neberūpės...

Miškas ūmai baigėsi, mes išėjome į plačią laukymę, kurios kitoje pusėje prasidėjo akmenynai. Horizonte dunksojo nuostabiai žalsvos kalvos, apsuptos rytinio rūko debesėlių. Dūzgalai nusileido kiek žemiau ir pasuko link akmenyno. Tuoj už jo prasidėjo takas žemyn, link plačios upės, kuri čia pat užsibaigė nedideliu kriokliu. Beveik tiesiai virš krioklio linksmai siūbavo tiltas, suraišiotas iš visokio dydžio rąstigalių.
Aš pasiekiau tiltą ir praleidau merginas. Pirmoji paruošusi kardą nubėgo Tesa - mergina, pati pasisiūliusi dalyvauti šiame žygyje. Visas kitas šiai užduočiai skyrė Stiksė. Praleidau ir Kazą su Benkartinu, tada perėjau pats, galvodamas, kas gi man neduoda ramybės. Nerimauti pradėjau, kai praėjo paskutinė mergina...
Priekabiai apžiūrėjau, ar visi vietoje ir tik tuomet supratau - merginų buvo ne šešios, o septynios!
- Nagi, panelės, nusiimkite gobtuvus! - šūktelėjau, įtardamas, kas gi toji paskutinė nelaukta keleivė.
Šešios pakluso iškart, o viena nusisuko ir jau būtų užlindusi už akmens.
- Koma! - pašaukiau griežtai ir „piligrimas“  krūptelėjo, nespėjęs dingti iš akiračio. Koma nusiėmė gobtuvą ir piktokai dėbtelėjo į mane.
- Ir ką? Dabar siųsi vieną atgal? - paironizavo.
- Kad mane kur... - išsižiojo Benkartinas. - Dabar aišku, kodėl Šranas dešimt apsiaustų atnešė.
- Tikrai? - paklausiau Komos. - Tai tas prašinėjimas buvo tik dėl akių, ar ne? O kaip Sabrina, kuri turėjo saugoti mūsų atsarginius drabužius? - pažvelgiau į kardininkę, bet ši įžūliai atlaikė žvilgsnį. Berods, čia jos visos susimokę...
- Juokinga, ką ir begalvoti... - aš priėjau prie princesės ir pažvelgiau į akis. Ji nenudelbė akių ir nebandė išsisukti. - Koks tavo ginklas?
Nė kiek nesutrikusi ji išsitraukė kardą.
- Moki juo naudotis?
Neigiamas atsakymas. Štai tau ir nešiokis ginklą...
- O kur tavo lazda?
- Lazda... Su ja tu tarpuvartėj būtum mane atpažinęs! - ji vėl prisisegė kardą ir pasitaisė apsiaustą.
- Teisybė, - sutikau. - Gerai, čia mes pailsėsime. Ir tau lazdą teks išpjauti. - sulig tais žodžiais princesės akys sužibo. Ji stryktelėjo į priekį ir apsikabino mane tarsi kokį stulpą, apsukdama mane aplinkui - maišinė jos apsiausto medžiaga šiurkščiai peršliaužė mano veidu, tikriausiai nuskusdama ir baigiančią atželti barzdą. Gal jai tą akimirką ir buvo linksma, bet aš paskubėjau išsisukti iš jos rankų, kol dar visų plaukų nuo galvos nepašalino.
Merginos ištraukė iš maišų maisto ir susėdo pavalgyti. Dūzgalai įsitaisė ant medžių šakų ir lingavo tarsi kokios išprotėjusios vynuogių kekės, kažką kikendami tarpusavyje, tuo tarpu aš suradau neblogą krūmą ir iškirtau storą lazdą. Koma žiūrėjo į mano darbą iš arti, kramsnodama duonos riekę.
- Išmokink kautis kardu, - staiga paprašė.
Aš sustingau, nežinodamas, ką atsakyti. Net įsivaizduoti negalėjau Komos, mojuojančios kardu. Galbūt todėl, kad jos drabužiai netiko tokiam darbui. Ji paliko kardininkių kaimą su Cemetros dovanotu baltu apsiaustu su gobtuvu (senąjį jos apsiaustą velniai Tarmodže sudraskė), o sunkūs, juodi apdarai, kokius dėvėjo kardininkės, jos nedomino. Be to, nemažai jėgų reikia vien tam, kad išlaikytum kardą...
Paėmiau princesės ranką ir apžiūrėjau. Nelabai silpna, tačiau nėra ko lyginti su Andromedos, kuri kardo rankenos beveik nė akimirkai nepaleisdavo.
- Manai, aš silpna? - ji nusišypsojo. - Galbūt. Bet kardą išlaikau. Patikrink, jei nori.
Aš pakėliau jos ginklą ir ištiesiau rankena į priekį.
- Paimk viena ranka ir ištiesk  taip, kad kardo smaigalys būtų pakilęs. - paliepiau.
Ji padarė, kaip liepiau ir šyptelėjo, didžiuodamasi savimi. Sustabdžiau benusileidžiančią ranką.
- Laikyk ir nenuleisk.
Dabar šypsena jau išnyko iš jos veido. Kardo galiukas ėmė virpėti - sulig kiekviena akimirka vis smarkiau. Princesės veidas išraudo, ji net nustojo kvėpuoti. Kai triukšmingai iškvėpdama nuleido kardą, iškart ėmė teisintis:
- Žinau, kad aš ne tokia stipri kaip tu! Tačiau aš ir nenoriu tapti kokia nors kardininke...
- Nieko tokio, - nuraminau. - Niekas šitaip kardo amžinai ir neišlaikytų. Norėjau pažiūrėti, ar iš viso pajėgsi nulaikyti. Manau, jėgos tau užtenka, ir kardą laikai tinkamai. Visa kita - paprasčiausia kovos technika...
Ji vėl nusišypsojo giriama ir aš padėjau į šalį nebaigtą doroti lazdą.
- Tau išties vertėjo pasilikti Endode, jei norėjai mokintis. Andromeda būtų greitai išmokiusi. - pareiškiau. - Bet jei jau esi čia, teks palaukti kol pasieksime giraitę, kur leisime sulą. Dabar mes sustoti ilgam negalime.
- Koks tu rimtas! - nusijuokė ji ir tuoj pat surimtėjo. - Aš suprantu. Palauksiu.

Pakramtę ir palakstę po krūmus, patraukėme toliau. Kelias, taip puikiai mums tarnavęs iki pat krioklio, pasiliko kažkur toli kairėje - dūzgalams išvis nereikėjo kelio, tad jie vedė mus nosies tiesumu. Už akmenyno prasidėjo retas miškas, pilnas kibių krūmelių - čia pravertė perdirbtieji raugalų ginklai.
Iš čia mes pamatėme Zeiną- už keliolikos mylių slėnyje sustingusią tvirtovę.
Kaip ir kiekviena tvirtovė, ši skyrėsi nuo visų kitų, bet labiausiai tuo, kad atrodė nebaigta statyti. Viršutiniai bokštai, tarsi apgraužti milžiniško skėrio, kraupiai tiesė į dangų savo akmenis. Ir dar visa ji atrodė kažkokia... purvina. Jei viršutiniai sienų akmenys buvo šviesiai rusvi, tai apatiniai - beveik juodi.
- Ėjo milžinas pro šalį ir apdergė... - leptelėjo Kazas ir dūzgalai, sustoję netoliese pasižiūrėti vaizdo, nukrito ant žemės iš juoko. Iš tiesų, labai panašu į tai.
Pilis buvo apsupta vandens griovio - kaipgi be jo! Ir per griovį, žinoma, buvo permestas tiltas, tik iš toli nesimatė, pakeliamas jis, ar ne. Buvau įsitikinęs, kad netrukus pamatysiu jį iš arčiau.
Netrukus dūzgalai atsigavo po juoko priepuolio ir nuvedė mus šlaitu žemyn, kartais vis mestelėdami kokį pašaipų komentarą apie raugalus. Aš jau buvau besunerimstąs dėl jų keliamo triukšmo, bet netrukus jie patys nutilo ir vienas jų nusileido pas mus.
- Miškelis jau netoli, - pranešė dūzgalas. - Aną kartą jį saugojo du raugalai, tad galima tikėtis to paties ir šį kartą.
Jis sustingo, tarsi kažko laukdamas.
- Taip, - nusišypsojau. - Mes patikrinsime, kol jūs pasiruošite įrankius sulai...
- Šaunu. - Jis nuskrido aukštyn ir netrukus mes pralenkėme dūzgalus.
Šio miškelio medžiai truputį skyrėsi nuo iki šiol matytų - jų žievė buvo šviesi, beveik balta. Panašūs į beržus, bet tikrai ne beržai.
Mes išsiskirstėme. Benkartinas su dviem panelėm į vieną pusę, aš su Kazu ir  Koma- į kitą.  Likusios merginos pasiliko per vidurį.  Dūzgalai nejudėjo iš vietos - pernelyg baiminosi patekti prie nešvarių puodų.
Vėl tas miško „kratymas“, pabodęs iki gyvo kaulo... Eini vos gyvo vėžlio greičiu, šaudai akutėmis visus įtartinus krūmus ir medžius, visas daubas ir medžių vainikus - o gal ten tupi koks raugalas?.. - ir svajoji, kaip būtų gerai, jei raugalai pasistatytų postą, nusidažytų ryškiai raudonai ir nė per žingsnį nuo jo nesitrauktų...
Staiga pamačiau kažką geltonuojant tarp medžių - ir daviau ženklą sustoti.
Nepatikėjau savo akimis - ten tikrai buvo postas. Gal ne raudonas, bet tikrai ryškiai geltonas. Nedidelė pastogė, aptverta penkių pėdų aukščio tvora, skirta tik apsaugoti nuo lietaus. Po ja tupėjo keturi raugalai ir kažką sutūpę veikė. Įtariau, kad ten jų pareigos tikrai ne tokios buvo, bet jiems patiems į tai buvo nusispjauti.
Kazas tyliai nuslinko į priekį, man nespėjus jo sulaikyti. Šūktelėti kad sugrįžtų aš negalėjau, tad tik sekiau akimis.
Jis prislinko prie pat tvoros ir atsargiai pažvelgė pro ją sudarančius pagalius. Paspoksojęs apsisuko ir lėtai grįžo, bet jau išsišiepęs.
- Kortomis lošia, - prunkštelėjo. - Ir tikrai ne „kvailį“. Manau, reikia čia palikti tris merginas, kad juos prižiūrėtų, o patiems traukti tolyn nuo jų ir pradėti kirsti medžius.
- Jie išgirs aidą...
- Žinau, bet merginos juos sulaikys, jei sugalvos kur nors patraukti. Viena, mačiau, turi lanką.
- Puiku. Tu eik, surask dūzgalus ir nuvesk juos ten, kur nuėjo Tesa.  Aš pasirūpinsiu sargyba.
- Gerai. Sėkmės. - Kazas tyliai nušlepsėjo mišku ir netrukus medžiai jį paslėpė.
- O mudu? - Koma lėtai suposi atsirėmusi į savo lazdą, kurios aš nebaigiau drožti.
- Ten pat.

Merginas suradau nesunkiai, nes pėdsakai aiškiai matėsi minkštoje žemėje. Kai parodžiau pėdsakus Komai, ši paniuro, bet nieko nepasakė. Ji tikriausiai pagalvojo, kad pėdsakus nesunkiai rastų net užsimiegojęs raugalas. Tai tiesa, bet dabar tai nelabai rūpėjo - vos tik lošiantys kortomis sumanys išeiti pasivaikščioti, merginos, kurias nusiunčiau, kaipmat juos sudoros. Man nerimą kėlė ne šie raugalai, o jų pamaina, kuri galėjo atvykti bet kuriuo metu. O jei šie mirs ir tuo pat metu pasirodys pamaina - sudie, saldžioji sulele... 
Vietą dūzgalai pasirinko išmintingai. Tikriausiai Kazas jiems padėjo, nes iš veidų pirmieji neatrodė labai protingi. Nuo akmenynės miško pakraštyje iki raugalų posto buvo šiek tiek daugiau nei pusė mylios ir aidas turėjo gerokai nuslopti.
- Kiek gi jums reikės medžių, kad šios trys statinės būtų pilnos? - pasidomėjo Kazas, kai išdalinau „kirvius“.
- Pradžiai nukirsk bent dvidešimt. - pasakė dūzgalas, apsimetęs, kad smarkiai skaičiuoja. - Paskui pažiūrėsim.
- Su šitiek ir visus raugalus prisišauksi, - subambėjo Benkartinas. - Gerai, einu.
Netrukus supokšėjo pirmieji verčiami medžiai. Sukandęs dantis darbavausi prie išsirinktojo, galvodamas apie triukšmą. Kad ir kaip besistengtum, tyliau kirsti niekaip neišeina. Nebent drožinėtum, o dūzgalams drožlių nereikia.
Po pusvalandžio dūzgalai gavo savo medžius ir ėmė ruošti puodus.
- O dabar sudrožkite juos į drožles, - paliepė vienas dūzgalas kitiems ir aš išgirdau savo dantis griežiant seną gerą melodiją...