Sutvarstyti

Mūsų gatvės vaikinai akli, o merginos -
visiškai kurčios.
Tai spiegia visi, kol dar būna vaikai:
Bernai nusidaužo kelius, nosis, šonkaulius.
Mergos čiūčiuoja lėles ir negirdi, kai
pypsi šiukšlių mašinos trečiadieniais,
pusę penkių. Būna ašarų.

Tačiau dėl smėlio dėžių niekas nesipeša,
nors pasitaiko avarijų,
daug didelių - ypač kai žaidžia bernai.
Prakasa tunelius, o juose apsistoja
sekundei kitai į šiaurę keliaujančios meškos
ir keturios skruzdės,
bet kitą sekundę pabėga -
juk niekas nemato, negirdi
tik smėlio dėžutės kampe lieka gaurų -
spygauja radę
Kačių ir šunų
(niekas nelaiko, bet myli visi).

Tad eina vieni pasivaikščiot -
ypač merginos. Išsipuošia.
Tyli ir šypsos - vaikinams
seilės netįsta, visi jie akli,
bet komplimentų kasdien
po dvylika lapų galėtų taškais priraš (k) yti
kaskart vis naujų ir mosuoti,
aitvarus leisti, kad pamatytų
mergytės su perlų karoliais (tokios jos visos mintyse),
taip jie nenutuokia tikrovės -
renkasi karui, stato tvirtoves ir šaudo, ir bėga
kiemais - jie mėgsta, kai vėliavos plazda.

Merginos to niekad negirdi ir nesupranta -
tik jaučia pirštus po drabužiais,
sugrįžusių vyrų iš karo,
nubrozdintus, smėliu aplipusius,
be komplimentų, subtiliai sušilusius -
ieškančius stygų tyliai
užgrojančius oda pulsuojančiai.
Mūsų gatvėje muzika lyja,
nes niekas nemoka skaityti

n a t ų.