Išpažintis

Skrajūno šerdyje gyvybės eleksyras,
jau išskaptuotą erdvę šuoliais skrodžia,
supuosi paukščio skrydyje aptingęs,
palikęs žemei pėdsakus ir vingius.

-Mieloji mano, pas tave skubėjau...

-Ėjau keliais ir keliais per brūzgynus,
tiek daug gražių dainų niūniavo slėnys.

-Mieloji mano, pas tave skubėjau...

O plėnys kaupėsi ir rūdys graužė-
          -Aš nukryžiuotas-
          aš ant kryžiaus,
ties samanotais metų dryžiais
          tykojo usnys,
          pynės svėrės
    ir svėrės ant kupros
          kaskart
      margesnės  pynės
      kasų be nuometų,
          ir kėlės rytą
          kielė benamė
        iš mano patalo...

Mieloji mano, pas tave skubėjau...