Mano pirštais srovena elektra
Kai uždarys Atominę,
Kaimynai virs vakarienes
Ant mano delnų,
Dėkos bulvių maišais
Ir atsargiais žvilgsniais,
Rankos nespaus
Ir šiaip, stoviniuos
Per saugų atstumą.
Namo sugrįžę,
Savo vėsias žmonas apkabinę,
Vaikams pamokamai tarstels:
- Niekada nelieskit tos,
iš dešimto buto - nutrenks.
Ašai manau, kad čia labai geras eilėraštis. mimiškas, ir man labai patinkantis. Visų pirma, aš jame pasimečiau tarp kelių interpretacijų, kurios vienodai mane patinka. Visų antra, jis yra šiuolaikiškas ir nedirbtinis, realus ir kartu meniškas.
Nutrenkei mane, mimiau ;)
Reiškiu savo sąžiningą nuomonę:
- Čia buvo mėginimų Mimino pripaišyti buitiškumą. Mano manymu, tai netikslu. Mimino vienodai traktuoja ir globalius objektus/idejas/blahblahblah, ir asmeninio gyvenimo detales. Gal būtų galima nukniaukti vargos sparnuotą frazę apie unikalų rezultatą iš unifikuotų šaltinių ;)
- Mimino, man rodos, elgias labai tinkamai, imdama ir perkurdama autentišką savo aplinką. Ir dėkuidie, apsieidama be pabrėžtino literatūriškumo. Todėl dar vienas aspektas to, kas pavadinta "buitiškumu", yra natūralumas. Žaviuosi šiuo sugebėjimu.
- Dar vienas dalykas, už kurį duodu pagaliukus, atsiribojimas nuo situacijos - nėra emocinių perspaudimų, nėra prievartos skaitytojo atžvilgiu. O koloritas tikrai išlaikytas.
Imk penkis, Mimino!
Ir kur išmintigi skaitytojai su išmintingais komentarais? Čia įdomu!