Sakralinis speigas

patylomis su mama kalbėdavom rožinį
būdavo skaidrios naktys ir stikliaduobės
akiduobių vietoj įsistodavo
tabako dūmais aprūkę langai
imdavo aižėti

man vis norėdavosi pasikasyti ausį
joje knibždėdavo galybė balsų
ir nė vieno tikro rėkiančio
garsiau už visus

rankų pirštai trindavosi į plastmasę
mamos pravertos ir virpančios
lūpos galėdavo suvalgyti visas
mano nuodėmes
maniau aš

ir kartais žiemą grįždavo tėvas
beveidis užsirūstinęs žmogus
maži karoliukai šiukšlėmis
virsdavo jo rankose

ir tokiomis naktimis norėdavau
sapnuoti jūrą be kraštų
ir ten savo tėvą tą žmogų
neišlipantį iš kranto

norėdavau mamai pastatyti
nuosavą bažnyčią