Ji

Skaičiuoju strazdanas ant josios veido…
Iš lėto pirštu vedžioju, liečiu…
Tarsi žvaigždynai plačioj visatoj išsidėsčiusios.
Siekiu štai jau Orioną, lengvai pasiekiu ir Dorado…
Pirštai vis slysta ir neatranda visatos galo.
Kur pakraštys, kur viso ko pradžia?
Paklausiu jos – tačiau tylos sudrumsti nevalia.

Įtraukia skylė juodoji - savo giluma.
Grimztu žemyn, pametęs pradžią.
Paklysta pirštai - už meteorų jie užkliūva…
Stveriuosi tuščios erdvės bekraštės,
Tarsi aklasis praradęs baltąją lazdelę…
Ar kas išgelbės, ar ranką kas išties?
Dar noriu rasti kelią link josios paslapties.