Aklai užgriebtas daiktas, ištvėręs alchemijos pamokas

Tavo kontūrai - gryno volframo,
trapūs ir sunkūs - už saulę turbūt sunkesni,
šviečia  ir  dvelkia šafranu
už gaubto, už pertvaros stiklo - taranai
siūbuoja ir kaista,
išdegina sienoj metus, vietas, kryžiukus
tavo oda
persmelkia orą    prakaitas šoka
tamtamais, būgnais, būgneliais ausų
ūždamas liejas per pergamentų kraštus -
Jaučio oda, tu degi ir lydosi laikas, šešėliai teatre
ir žiūrovai - baltos Venecijos kaukės, aš gi -
ne dožas, aš - pavėlavęs artistas, o šou pasibaigęs,
galiu pavaduoti tik klūpantį-mirusį suflerį. Aš.

Vienas. Šnabždu tavo kontūrus - primena varį
raudoną ir šiltą, išlydytą įtampos,
slystančios ir nubanguojančios šonais ir oda
po kailiu išgąsdintos lapės - petys ir akys
kaip naktys namų be stogų išbalintom sienom
laikas kabinas nagais - randa kabantį kryžių
ir nuodėmes
rodyklėje saulės nualintoj žemės išblėsusio laikrodžio.

Romėniški skaičiai auksiniai kryžiuojasi, pinasi -
kontūrai tavo - atvėsę ir spindi
lyg krištolas mano kalnų, kur lobius laikau,
tausoju ir saugau nuo gnomų, trolių, nykštukų,
miegančių tau už ausų, auksą sijojančių
ant smilkinių, pečių ir krūtinkaulio -
kontūrai spindi, taip vėsiai, taip traukia
sekt pėdas, sekti ir gerti  be galo
į svetimą kailį panirti, akis pražiūrėti juodai
nagus išgaląsti ir plėšti metų žieves
iškart po septynias - nuogas laikas telieka -
prie sienos prikalsiu, o

kontūrus tavo, baltus kaip sniegas, liepsiu,
sau įsakysiu, padėti po juo tarsi sniegą,
šaltą ir tirpstantį greitai - greitai pamiršiu,
kaip kontūrai tavo atrodo ir oda -
žinosiu: šalti tarsi plienas be saulės ir laiko,
sustojusio tiesiai po kojom.