Naujieji stalo įrankiai

- Karšta, karšta, karšta, - iš nevilties suspiegė arbatinukas.
- Ša, - paliepė cukrainė, - vaikai dar miega!
- O kas man tie šaukšteliai? Tik po kojų maišosi ir trukdo, - atsakė arbatinukas ir nusisuko į kriauklę.
Visi nutilo. Nebebuvo ką sakyti. Visi laukė. Žinios. Apie naujus svečius namie. Ir tada pamatė stiprioje rankoje kabantį termosą.
Jie nutilo, šeimininkams nevalia žinoti!
- Na, ar matei?, - nekantraudma paklausė šakutė ir apsikabino peilį.
- Taip mačiau, - tyliai ištarė termosas tik dar labiau sužadindamas visų norą sužinoti apie naujuosius svečius.
Po trumpos pertraukėlės jis ir toliau tesė.
- Puikūs, paauksuoti, nublizgintom viršūnėlėm, gražesnių nesu matęs.
Visi tik aikčiojo šnibždėdamiesi tarp savęs.
-... Paauksuoti?...
-... Nublizginti?...
-... Labai gražūs?...
Juk tai buvo naujiena. Ir ne kokia šiaip sau, o ohoho kokia naujiena. Nauji stalo įrankiai namuose buvo tikrai labai ypatingas įvykis. Toks ypatingas, kad ir šaukšteliai buvo pažadinti. Jie jau klykė brūžinami pašluoste.
-Tyliau, - rėkė ji ant mažųjų neklaužadų ir toliau atkakliai juos šluostė, - geras įvaizdis, malonus pokalbis, ir netingėkit pasilenkt, juk jie naujieji stalo įrankiai.
Visi ruošėsi, net senanoji tarka nepatingėjo visų savo langelių švariai išluostyti.

                        *  *  *

Praėjo savaitė... dvi... trys. Tačiau didžiai senojo namo gyventojų nuostabai, niekas nepasikeitė. Jie nė karto nematė naujųjų įrankių. Ir vis mažiau pergyveno, dėl jų vadinamos,, Išgyvendinimo”. Visi jau buvo nurimę ir nebe taip jaudinosi, kad gali keliauti į rojų.
Galbūt ne visi. Štai tarka viena seniausių gyventojų buvo įsitikinusi, kad keliaus į NAD (Namų Apyvokos Daiktų) pragarą. Visi kiti be išimties jau buvo palikę testamentus, kur norėtų būti išmesti, kuo norėtų būti pakeisti, į kokios spalvos popierių norėtų būti įvynioti. Tačiau greitai po namus pasklidusi naujieną apie naujuosius stalo įrankius visus šokyravo, galbūt labiau nustebino. Privertė pakeisti visus planus.
- Ar girdėjot? - įlėkęs į virtuvę paklausė mažiausias šaukštelis.
- O ką turėjom girdėti? - paklausė pašluostė ir jau ruošėsi sutvarkyti šaukštelį.
- Dingo, nebėra, juos išnešė! - sukliko jis ir atsisėdo ant stalo krašto.
Dabar sukluso jau ir kiti.
- Kad ką išnešė? Negali šnekėti aiškiau? - vienas per kitą rėkavo įrankiai.
- Naujieji stalo įrankiai. Jų nebėra, - sukliko jis ir išsitiesė vis ūgiu.
Visi buvo nustebę. Po kelių minučių pasigirdo linksmi šūkiai, plėšomo lapo čežėjimas. Matėsi linksmi žvilgniai, visų nuotaikos ir vėl buvo puikios, lyg naujųjų stalo įrankių niekad ir nebuvo.

                        *  *  *

Po kelių mėnesių niekas nebeprisiminė, stalo įrankių, ar baimės būti išmesties. Ir toliau virtuvėje klykavo šaukšteliai, kartojosi arbatinukas, vienintelis termosas juos tildė.
Nepasikeitė niekas galbūt tik kartais kas prisimindavo tą kvailą įvykį, ir nuleisdavo jį juokais.