Į vaikystę

Mano kaimo nėra.
Nesudegino nieks,
tik seniai iškukavo gegutė.
Ką aukštyn,
ką žemyn.
Treti patys išėjo
laimės ieškotų.

Čia sugrįžus,
kaskart,
pritariu ąžuolo
girgždančiai
maldai.
Ir prašau
už rankos paėmus
gryčion įvest,
kur ant čiužinio
šienu prikimšto
galvą galėčiau padėt.

O pabudus
duona kvepėtų.
Suspaudus jos šiltą vaikelį delne,
bėgčiau cukraus
paberto ant stalo
dažyt.

Kad senelis Adomas
mokintų gudrybių.
Ir vaišintų mėlynėm
iš saujos
močiūtė Ieva.

Suprantu,
tai miražas
tik keista truputį,
kad pirkios gale,
stalo vietoj
krūmas aviečių liepsnoja.
Primindamas tarsi,
kokio čia saldaus
gyvenimo
būta.