Kai toks ilgus ruduo,
Nesvietiškai taip visa susimaišo –
Mažytė šviesiaplaukė laumė –
Porcelianinio baltumo geiša.
Ir juodas varno sparnas
Nešasi jos vaikišką naivumą,
Grožybę bundančią pridengia
Siuvinėtas šilko rūbas.
Ankstyvos trapios snaigės
Sakurom baltom pražįsta –
Ir neatskirsi jau, kur tėviškės
Nubalęs gluosnis, kur rasota vyšnia.
Tik sraigės ten ir čia vienodos
Ieško everestų kaip patrakę.
Už rudenį, už vienišą
Lašelį liepžiedžių medaus – stiklelį sakės.