EXB

Gyvenimą savo apnuogina, plėšia
Pageltusią maršką nuo plikų kojų.

(o siauros gatvelės plaka gyvačių liežuviais -
sukiršintos, teisios, bet... vienos)

Ją myli - apmėto monetom, saldainiais,
Jai vakarą tvankų gėlėm prižada rojų.

(o durys apspjaudytos, gėdos ženklu žymėtos,
net ir saulės lenkiamas kiemas)

Apgirtusi juokias maža paleistuvė
Įdegusiom, alsiai kvepiančiom strėnom.
Ir per dulkes, jos kilimą purų,
Iš paskos nuseka vyriškos pėdos...