Velnių medžiotojas  17 dalis

AMŽINI PRIEŠAI


Didenybė jau buvo pakirdęs. Komą pažadino kartu su kardininkėmis ir mergina pirmą kartą atrodė labiau nepatenkinta nei Benkartinas.
- Iškeliaujame! - pranešiau. - Kas nori su manimi į žvalgybą?
- Aš! - kilstelėjo ranką mokinys. Kazas mirktelėjo ir sutraškino krumpliais.
- Ir aš... - Koma sunkiai susvirduliavo.
- Kas tau? Sergi? - švelniai plekštelėjau jai per skruostą.
- Ne, miegu!.. - burbtelėjo ji.
- Nesistebėkite, mano mielieji. Andromeda už mus nutarė, kad anksti ryte mums keliauti bus geriau. Saulė ne taip smarkiai vargina. - Aš teatrališkai mostelėjau į po dykvietę besibastančią vadę. - Pasiimkite tik būtinus daiktus ir maisto vienai dienai. Taip pat ginklus. Išeiname netrukus.

Koma visiškai prasiblaivė tik mums nutolus nuo ardomos stovyklos per porą mylių. Žvaigždės pamažu ėmė blėsti, užleisdamos vietą iš rytų besiveržiančiai šviesos bangai. Po mūsų kojomis ėmė traškėti pirmieji besikalantys žolių daigai.
Tai buvo nepakartojamas vaizdas - begalinė dykuma per kelias akimirkas nusidažė rusvai žaliomis dėmėmis.
Tos dėmės, saulei nyrant iš už horizonto, vis labiau plėtėsi ir žalsvėjo, kol susiliejo tarpusavyje į vieną begalinį masyvą.  Žolė jau buvo pėdos aukščio.
Merginų nuostabos šūksniai dar ilgai netilo - skleidėsi vis naujos gėlės, sprogo žiedai, į orą išsviesdami begales žiedadulkių. Kandas čiaudėjo visomis trimis nosimis ir lakstė ratais, kramsnodamas visokius stiebelius.
Andromeda ir Stiksė ėjo truputį atsilikusios, kažką aptarinėdamos tarpusavyje. Koma bandė prie jų prisigretinti, tačiau atsidūrė greta manęs.
- Ką jos ten tariasi? - pasidomėjau.
- Andromeda moko Stiksę būti vade, - nusišypsojo princesė.
- Ji nebenori būti vade? - nustebo Benkartinas.
- Ji nori pailsėti.
- Aa... atostogos! - išsiviepė mokinys.
- Keista iš tavęs girdėti šį žodį! - burbtelėjau. – Beje, ką neši savo krepšyje, kad toks storas?
- Savo brangenybę, ką gi daugiau... Negi manei, kad paliksiu?
- Ir nesunku?
- Sunku, bet ką padarysi...
Staiga Kazas prisidengė akis ir pažvelgė kažkur į šoną, pietų pusėn. Aš taip pat skubiai ten pažvelgiau ir išvydau horizonte kažką judant.
Ten kilo dulkių debesis ir jis pamažu didėjo.
- Kažkas artėja, - tarė numirėlis. - Ir spėju, tai ne buivolų banda. Kaip manai, kiek iki jų?
- Penkios - šešios mylios. Ir jie juda į mus.
- Kas tie „jie“? - paklausė skubiai prisiartinusi Andromeda, taip pat prisidengdama akis.
- Mėsėdžiai tokiomis bandomis tikrai nebėgioja. Regis, tai ne jie. - padarė išvadą Kazas. - Fui, didžiausios problemos atsikratėme, ar ne?
- O kokia mažesnė? - pasidomėjo vadė.
- Tų žolėdžių dydis. Jie gali būti maži, kas gerai mums, arba dideli. O jei jie bus labai dideli, tada jie gali mūsų nepastebėti ir nepataikys perlipti...
- Jie negali būti maži, - pasakiau. - Iš po mažų kojyčių nekyla tokios dulkės.
- Bėgam! - paragino Koma. - Išvada, kad jie ne maži, mūsų neišgelbės.
Mes pasileidome bėgti per žolę, kuri jau siekė pusiaują. Tai pasirodė ne taip lengva. Dulkių debesis gerokai išaugo ir pažemėje jau galėjome įžiūrėti tamsesnę juostą judančių taškų. Kaimenė dulkėjo kaip tik į mus...
Ne, dabar jau tik vienu kraštu į mus.
Kandas ėmė piktai loti, skuosdamas priekyje. Cerberis pratrypė taką jam iš paskos bėgusiai princesei ir Koma truputį aplenkė visus.
Banda grėsmingai artinosi. Girdėjau piktą, žemą riaumojimą ir sekundei atsisukau pasižiūrėti balso savininko.
Padarai priminė kiaules, tačiau buvo dešimt kartų didesni ir turėjo dideles kupras. Jų snukiai, nuleisti prie pat žemės, buvo papuošti išties nemenkais šnipais ir lenktomis iltimis, kyšančiomis iš nasrų. Ir su savimi jie atsinešė šlykštų dvoką...
Mes vos spėjome išbėgti už bandos ribų, kai meitėliai ėmė virsti mums pro šalį, drebindami žemę savo kanopomis. Mes dar pabėgome į šalį nuo jų, kad netyčia neatsidurtume kokiam nors paklydėliui po ratais ir atsisukę pasigrožėjome žolę trypiančia banda.
Ausis užgulė siaubingas triukšmas: dundėjimas, traškėjimas, bliovimas... Padarai rėkė žemais balsais, tačiau kiekvienas stengėsi tai padaryti kuo garsiau ir kuo geriau.
- Saugokis! - suklykė Koma man į ausį.
Iš kažkur atšuoliavo kuprotas paklydėlis, taškydamasis žemėmis ir seilėmis. Jis piktai metėsi Kando pusėn, peršoko jį ir, dusliai subaubęs, nudundėjo tolyn, palikęs mus apdrėbtus nuo galvos iki kojų.
Nebeatsisukome. Spjaudydamiesi nubėgome tolyn, kad nebepasikartotų panašūs pokštai.
- Tfu, na ir dvokas! - spjaudėsi Benkartinas. - Sakyčiau, supuvusių kiaušinių... Jau nebejaučiu savo smarvės!
Cerberis ėmė voliotis po žolę. Po to pašoko ir pasipurtė, pakeldamas į orą purslus kuilio seilių.
- Vandens! - sudejavo Koma, išardydama šlapią kasą, nuo kurios varvėjo tos pačios seilės, - Daug vandens!
- Dabar nors madingai dvoksime, - pajuokavau, išsikrapštydamas iš ausų žemes ir žolių gabaliukus. - Nesustokime. Patys matote - vandens neturime, debesų danguje nesimato, tad lietaus, ko gero, taip pat neturėsime...
Dangus išties buvo tuščias. Tik mums už nugaros į jį tebekilo dulkės.

Po kelių valandų kaimenės ištryptą juostą palikome toli už nugarų. Susėdome pailsėti ir pavalgyti. Valgyti nelabai sekėsi - rankos taip dvokė, kad rodės, valgome jau prarytą, suvirškintą ir pro kitą galą pašalintą mėsą. Netgi rankų valymas į žolę mažai gelbėjo. Benkartinas neišlaikė ir išvėmė viską lauk.
- Po velnių! - suriko jis, pašokdamas  ir valydamasis veidą. - Kažkas už tai atsiims, prisiekiu!
- Sutinku su tavimi, o didysis medžiotojau! - pritarė Kazas. - Vykimės juos ir išguldykime visus iki vieno! Visus šešis tūkstančius!..
- Užsičiaupk tu, po velnių!
Benkartinas apsiramino, nusivalė seilėtą burną dvokiančia ranka ir vėl susirietė trilinkas. Pasišlykštėjusi Stiksė nusisuko.
------------------------

Saulei pakibus mums virš galvų, aš pradėjau abejoti, ar mes tikrai tebetraukiame į rytus. Vienodas peizažas, dėl kurio ryte taip džiaugėmės, įgriso iki gyvo kaulo ir ėmė atrodyti, kad sukame didelius ratus vienoje vietoje.
Stiksė staiga stabtelėjo ir žvilgtelėjo į horizontą. Aš vos neatsitrenkiau į ją.
- Ko sustojai? – prasižiojau.
- Tyliau! Ar girdite? -  sumosavo ji rankomis. Mes sustoję įsiklausėme.
- Girdžiu... - tarė Kazas. - Žolę, šlamančią nuo vėjo!
- Ar gali kada nors surimtėti? Štai, ir vėl!.. Girdėjote?
Stengiausi išgirsti tai, ką girdėjo ji, tačiau girdėjau lygiai tą patį, ką ir numirėlis.
- Girdžiu, - kiek pagalvojęs linktelėjo numirėlis. - Vėją, stūgaujantį žolėje. O daugiau nieko. Sesuže, gal tavo ausyje liko purvo gabalas su sliekais ir jie ten šaukiasi sliekų dievo keršto?
- Nejuokinga, - šyptelėjo Stiksė.
- O ką tu girdėjai? - paklausiau.
- Lyg ir kažkokį šauksmą - labai žemą ir gūdų... tarsi kažkas vaitotų...
- Sakau gi - sliekai... - burbtelėjo Kazas ir patraukė pirmyn.
- Tarkime, kad tie garsai sklinda iš labai toli ir mums grėsmės kol kas nekelia, - pasakiau jai. - Arba tau tikrai ūžia ausyse...
- Gal ir ūžia, - suabejojo ji.
Dar po vieno pusvalandžio klampojimo per žolę mes pradėjome pastebėti pokyčius horizonte.
Ten atsirado blyškus kalvos siluetas ir kažkas panašaus į uolyną.
- Gal ten yra vandens! - apsidžiaugė Koma. - Tikiuosi, bala, ežeras ar upė nesivadins „Prarūgusių Rupūžių Spjaudalų Vandenimis“, ar panašiai, nes man tikrai reikia nusimaudyti!
Vėjo gūsis atnešė žemą garsą, kurį dabar aiškiai išgirdome visi.
- Štai ir vėl, - pastatė ausis Stiksė. - Garsas nuo uolų!

Praėjo mažiausiai valanda, kol mes aiškiai galėjome įžiūrėti kalvų detales. Uolos atrodė kažkaip keistai ir... laikas taip pat slinko kažkaip keistai - man buvo sunkoka įprasti prie lėtai judančios saulės. Kando liežuviai beveik siekė žemę. Vargšas cerberis net nebelaižė rankų norintiems.
- Aaa-auu-uummmm! - atsklido nuo uolų pusės ir mes dar kartą stabtelėjome apsidairyti. Pasiruošėme ginklus ir aš įtariai nužvelgiau piršto dydžio uolas horizonte. Ar tik viena jų nesujudėjo?
Ne, tikriausiai nuo karščio...
Dar viena valanda...
- Nebegaliu! - sudejavo Koma. - Smarvė pribaigs mane!
- Nori sustoti? - Andromeda parėmė ją, tačiau Koma papurtė galvą ir vilkosi toliau. Bet už kelių žingsnių sustojo, vos nepargriaudama vadės.
- Noriu! - gailiai cyptelėjo.
- Gerai, aš taip pat noriu. - Andromeda atsisėdo į žolę.
- Pagaliau! - Benkartinas patenkintas prasmego tarp gėlių ir užvertė kojas.
Aš pažvelgiau į uolas, išaugusias iki pėdos dydžio ir man staiga pasirodė kad matau veidus, iškaltus jose. Dideli, platūs veidai, didelės kaip lėkštės akys ir lūpos nuo ausies iki ausies... Ne, ausų visgi nepamačiau.
Statulos? Vadinasi, čia yra protingų padarų...
Pusvalandį ilsėjomės, uostydami savo smarvę, tada nenoriai patraukėme toliau, link keistųjų uolų.
- Man rodos, tie akmenukai juda, - pareiškė Kazas. - Arba mano kirmėlaitės perkaito. Tik pamanyk - vienas iš jų man šypsosi!
Uola iš tiesų šypsojosi, atvėrusi savo rekordinio dydžio burną, pilną retų dantų.
- Nuo karščio čia tikriausiai net akmenys iškvaišta, - garsiai svarstė Kazas. - Nenuostabu, kad žolė vakarop savo noru nuvysta... Ši vieta... ji tokia nuobodi! Ar jaučiate, kaip čia nuobodu?
Mes jautėme.
Dar valanda...
- Jie gyvi! - Koma apstulbusi spoksojo į gigantišką mėsos kalną. Tai, ką palaikėme uolomis, buvo gyvi padarai ir mes laikėmės nuo jų pagarbiu atstumu.
Padarą tesudarė didžiulė galva, kaklu įsmigusi į žemę. Didžiulės, apvalios kaip lėkštės akys nemirksėdamos spoksojo į mus. Oda išmarginta visokiomis dėmėmis, daugiausia samanų spalvos, vietomis gerokai nubrūžinta. Galva lėtai lingavo. Jai ant pakaušio augo keturi stori plaukai - čiuptuvai, kurie ramiausiai siūbavo vėjyje. Veidas neįskaitomas - lyg žiūrėtum į visišką mulkį, nežinantį, džiaugtis jam, ar verkti. Be to, lūpos neproporcingai didelės. Išsižiotų - pusė galvos turėtų atsivožti...
Šis gražuolis čia buvo ne vienas. Netoliese smygsojo dar kelios, o dar tolėliau jų lingavo visas miškas. Artimiausios, kaip ir ši - spoksojo į mus nemirksėdamos.
- Ar jie protingi? - paklausė Koma nežinia ko. - Žinoma, jie turėtų būti protingi! Jų tokios didelės galvos!
- Jie ir yra tik galvos. - Prunkštelėjo Benkartinas.
- Man atrodo, jie pusiau daržovės, - pareiškė Kazas. - Kažkokie... kopūstgalviai.
Atsargiai patraukėme „ kopūstgalvių“ lauko pakraščiu. Į mus sukosi vis nauji žvilgsniai. Staiga viena galva išsižiojo ir siaubingai žemu bosu pratarė:
- Uly- y -y ššš!
- Pats tu toks! - linksmai atrėžė Kazas ir nusižvengė.
- Haa-a-a-uuu-ummm! - atsiliepė kita galva. Aidas nusklido kalvomis ir netrukus grįžo atgal.
- Jie šneka tikrai ne mūsų kalba, antraip gerokai įsižeistų, Kazai! - pasakiau.
- Tegul sau, - atsiliepė numirėlis. - Vis tiek jie mūsų nepasiektų.
- Tikrai? Nagi, pažvelk tenai!
„Kopūstgalvių“ pievos pakraštyje viena galva kažkokiu nesuprantamu būdu išsirovė iš žemės ir tarsi koks kirminas ėmė šliaužti į kitą vietą. Susiradusi tuščią erdvesnę vietą ji įsirausė į minkštą žemę ir sustingo, kvailai šypsodamasi.
Teko sustoti, nes viena galva nusprendė šliaužti skersai mūsų kelio. Ji nerangiai išsirovė ir šlumštelėjo ant savo nediduko pilvuko. Siūbuodama kaip valtis ant bangų, galva nušliaužė pro mus ant nedidelės kalvelės ir ėmė raustis į žemę. Baigusi linksmai atsirūgo ir atsklidusi smarvė  privertė mus pasipustyti padus.
Keistųjų padarų pievelė tęsėsi geras dvi mylias. Pamačiusios mus galvos elgėsi daugmaž vienodai - įsispoksodavo, o kai kurios dar tarstelėdavo vieną kitą žodelį. Kelios atsirūgo kaip ir pirmoji, bet jos stovėjo pavėjui nuo mūsų.
- Miškas! - riktelėjo Stiksė, rodydama kiek kairiau. - Pavėsis! Pagaliau!
Iš už kalvų linksmai kyšojo medžių viršūnės. Kai užlipome ant kalvos, Koma staiga džiugiai klyktelėjo ir pasileido bėgte. Nustebęs pasekiau ją žvilgsniu ir supratau, kas ją taip pradžiugino - tarp medžių blizgėjo tekantis vanduo.
- Stikse, maudytis! - suriko Andromeda, pasileisdama paskui princesę. - Po to grįši pasitikti mūsų žmonių. Čia bus mūsų stovykla!
- Klausau! - drausmingoji karė neatsiliko nuo vadės nei per žingsnį.

Taip, tai buvo tekantis vanduo, o ne tvenkinys, antraip aš nebūčiau drįsęs teršti vandens savo nešvariais drabužiais, su kuriais panirau į seklią tėkmę.
Skaidriame vandenyje vikriai šmirinėjo daugybė mažų žuvyčių. Kai šeši dvokiantys žmonės ir cerberis pūkštelėjo jų draugijon, gyvybės mūsų akiratyje neliko - visi kilbukai staigiai spruko, gelbėdami savo žvynus nuo visą žudančios smarvės.
Pagaliau bent viena svajonė išsipildė - maudynės!
Mūkdamas iš laimės nardžiau ratais, netoliese Kandas visa gerkle lojo ant mūsų. Iš vandens kyšojo tik žvalgų galvos, kai kurių vis dar murzinos.
- Prašytume mūsų nesekti! - linksmai šūktelėjo merginos. - Mums reikia išsiplauti drabužius!
- Tik atsargiai, - mostelėjau joms ir merginos dingo už medžių, augusių pakrantėje. Visai šalia manęs sugargaliavo Kazas.
- Dink iš čia! - atšokau. - Žiūrėk, iš tavęs kirmėlės bėga!
- Gaa-aa! Joms irgi reikia nusimaudyti!...
- Plauk kur nors toliau! - aš panirau ir nuplaukiau po vandeniu į šalį. Išniręs sutaršiau plaukus ir nusivilkau savo šiek tiek prasiskalavusius drabužius. Šlapią peilį iškart nušluosčiau- su tokiais puikiais ginklais nedera žaisti vandens žaidimų - kaipmat aprūdija.
Iškraustęs iš kišenių visą turtą, nuploviau nuo savo skudurų viso mėnesio purvą. Beskalbdamas pamačiau, kad Benkartinui visai ne maudynės galvoje - mokinys lėtai plaukė prieš srovę link medžių. Sumanė pažvilgčioti į nuogas merginas?..
Ką čia jam iškrėtus?..
- Kazai! - šūktelėjau numirėlį. Tas atsisuko ir pažvelgė ten, kur rodžiau. Ir išsišiepė. Netaręs nė žodžio paniro ir į vandens paviršių iškilo dumblo masė, kuri lėtai pajudėjo princo link.
Benkartinas, net išsižiojęs iš smalsumo, brido į priekį. Aš net iš čia girdėjau garsų Komos juoką - šita mergina tikrai prisišauks nelaimę, jei taip triukšmaus...
Benkartinas kvyktelėjo iš siaubo ir plačiais mostais leidosi atgal, kai juodas nuo dumblo Kazas iškilo tiesiai prieš jį ir nusižvengė pragarišku balseliu.
Už medžių akimirksniu nutilo merginų balsai, tada nuskardėjo piktas Andromedos šūksnis. Kazas numojo ranka į jų pusę ir nuplaukė į krantą.
- Papasakok, ką ten pamatei, mokiny! - šūktelėjau.
- Eik tu šikt! - suriko tas. - Žinau, kad tai tavo sumanymas! Amžinai viską sugadini...
- Sugadinau? Žiopsoti į nuogą savo paties seserį? Tu ką, nerandi daugiau gražių merginų tarp kardininkių?
- Aš ne į ją, aš... - jis nutilo ir paraudo kaip burokas.
- Na jau, jūsų didenybe! - susuokiau saldžiu balseliu. - Kas bus, kai grįžęs turėsi pažvelgti dailiajai Esterai į akutes? Ar jau visai ją pamiršai, stuobry?
- Puikiai ją prisimenu... - jis nusivilko savo karališką apsiaustą ir ėmė nemokšiškai jį skalbti.


Po maudynių Stiksė pasiliko laukti mūsų pėdomis sekančių kardininkių, o mes patraukėme toliau rytų kryptimi. Perbridę upę, pasirinkome pievą palei mišką - ir daug matosi, ir saulė ne taip spigina.
Įdomu, ar sutemus ir medžiai čionai nudžiūva? Jei taip, kaip jie spėja tokie dideli užaugti?...
Staiga aptemo - nedidelis vienišas debesėlis užslinko ant saulės - pirmas šią dieną.
- Kažką matau judantį! - šūktelėjo Andromeda tuo pat metu, kai tą patį pamačiau ir aš - kažkokį kirbantį tašką  pamiškėje, tiesiai prieš mus. Sprendžiant iš atstumo, judėjo jis labai greitai. Be to, oru...
Tikriausiai mus pastebėjo, nes akimirkai sustingo, tada ėmė artintis, skrisdamas nedidukais vingiais.
- Tikiuosi, jis žolėdis... - Koma nervingai sugniaužė savo lazdą. - Ir neginkluotas...
- Ir protingas, - pridūrė Andromeda. - Kazai, slėpkis mums už nugarų!
- O kam? - šis pasiraitė rankoves. - Gal jūs už manęs slėpkitės? Aš gi nemirtingas!
- Norėčiau pirma susipažinti su tuo padaru prieš užpuldama, o tu truputį ne vietinės mados, supratai?
- Negi aš taip baisiai atrodau? - išsiviepė numirėlis.
- Hmm... na, aš tai pripratusi, bet vietiniai dar ne...
- Tai sakyk tiesiai - aš baidyklė.
- Atleisk - nesakysiu. Slėpkis!
Kazas atsitraukė ir leido mums pasigrožėti atskrendančiu paukšteliu, kuris buvo jau visai čia pat.
Tai buvo kažkoks vikšras su skaidriais, greitai mirgančiais sparnais, tik gerų keturių pėdų ilgio. Jis turėjo dvi rankas ir dideles, gražias akis, o vietoj burnos - nedidelį straubliuką. Padaras atrodė tarsi suklijuotas iš įvairių gyvūnų dalių, bet labiausiai priminė neapsakomai riebią musę, kurią kažkoks kuoktelėjęs burtininkas padidino iki avies dydžio.
„Musė“ sustojo per dešimtį žingsnių nuo mūsų ir pakrutino ilgas ausis. Man jis pasirodė nepavojingas ir aš paslėpiau peilį.
- Labos tau dienos, nepažįstamasis, - šūktelėjau jam arba jai. - Mes nepavojingi ir tau nėra ko mūsų bijoti, jei tik pats nesumanysi pulti. Ar... moki kalbėti?
Gal ir nemandagu šitaip klausti, bet mandagybėmis švaistytis nemėgau - tegu tuo užsiima didikai.
- Be abejonės, žinoma. - Sukrutino straubliuką „musė“. - Juk... jūs žmonės, ar ne? Dieve mano, jūs tikrai žmonės!
- Kuo tikriausi, - patikinau. - Ar žmonės čia tokie reti?
- Ak, žinoma! Ką aš čia tauškiu - žmonių čia visai nėra! - susijaudinusi “musė” ėmė šokčioti ore. - Aš pats kadaise buvau žmogus, kol nepatekau čionai! Valio - žmonės Nakrodode! Tikri žmonės!
Padaras pradėjo džiaugsmingai zvimbti ir zyzė geras dvi minutes, kol pastebėjo mūsų ištįsusius veidus.
- Ak, visai pamiršau... Prašau man atleisti. Mano vardas Parfaronas. Prieš patekdamas čionai gyvenau Alibahe ir buvau pirklys. O dabar patys matote-  nei musė nei skraidantis dramblys. Nors čia visi tokie - nei viena nei kita... Jei jums patinka - aš paprasčiausias skraidavikšris.
- Palauk, - atgavau žadą. - Kur, sakei, mes esame? Kokia čia vieta?
- Nakrododas! Taip ją vadina vietiniai. Išvertus reikštų „Mirusiųjų žemė“. O ten, žmonių pasaulyje, prigalvoja įvairių pavadinimų - Sielų šulinys, Skaistykla ir panašiai...
Skraidavikšris įsispoksojo į cerberį ir truktelėjo straubliuką.
- Jūs tik neįsižeiskite - aš visada daug šneku, net kai skraidau vienas... - pasiteisino.
- Nieko tokio. - nusijuokė Koma. - O kur jūs gyvenate? Medžiuose?
- Ne, ką jūs! Mes civilizuota tauta. Kaimelis, nameliai, aukštos tvoros nuo priešų - viskas kaip turi būti.
Aš ištiesiau jam ranką.
- Mane vadina Edvardu. - pasakiau. Parfaronas paspaudė mano ranką baisiausiai patenkintas ir tada visas kitas rankas, išskyrus cerberio. Išvydęs Kazą jis truputį sutriko, o dar labiau sutriko, kai išgirdo, iš kur mes.
- Kokia keista kompanija! - sučiauškėjo jis. - Endode visi bus sužavėti. Juk jūs užsuksite į mūsų miško kaimelį pasisvečiuoti?... Prašau prašau, užsukite! Mes taip seniai neturėjome svečių!
Ar bereikia sakyti, kad tauškalius Parfaronas mus įkalbėjo?..

Nepaliaudamas nė sekundei malti liežuviu, Parfaronas suko aplink mus greitus ratus, rodydamas trumpomis rankelėmis, kur eiti.
- Atsargiai! Neįlipkite į kalnakiaulės šūdą! Ji čia vakar buvo su keturiais paršeliais... Gyvena kažkur ten... O štai už to medžio prasideda miško kelias. Jį pramynė mūsų šleivakojai ir, žinoma, raugalai iš Zeino. Jūs, aišku, paklausite, kas gi tie šleivakojai, raugalai ir Zeinas? Ne viską iš karto! Aš tuoj jums viską paaiškinsiu...

Iš naujojo bičiulio nepaliaujamo monologo sužinojome, kad miško kaime, vadinamame Endodu, gyvena ne tik skraidantys, bet ir vaikščiojantys padarai, vadinami šleivakojais. Pastarieji skraidančiuosius savo ruožtu pravardžiavo dūzgalais, tad abi pusės nesijautė skolingos ar nuskriaustos. Parfaronas mus tikino, kad kaimelyje nėra dviejų vienodų padarų - visi protingi padarai čia skirtingi. Man pasidarė smalsu, kaipgi jie čia dauginasi ir ar iš viso dauginasi.
O štai kažkur į rytus nuo Endodo buvo vietinių Nakrododo padarų buveinė - Zeino pilis. Ir vietinius kaimelio gyventojai vadino raugalais, nes, anot Parfarono, buvo už ką.
Vietiniai buvo nemalonios išvaizdos (jei jau draugužis Parfaronas atrodė nenormaliai, tai ką jis turėjo galvoje sakydamas „nemalonios“?) ir gana bjauriai dvokė. Be to, jų charakteris buvo neišpasakytai bjaurus - šioje monologo vietoje Parfaronas netgi pritrūko žodžių bjaurumui išreikšti, tad gan ilgokai tiesiog spjaudėsi į visas puses.  Ir raugalai buvo panašūs vieni į kitus, ne taip kaip tie, patekę čionai po mirties...

Miške takelis netikėtai baigėsi stačia rąstų siena, kurios viršuje sėdėjo kažkoks padaras, panašus į šešiakoję vištą su gyvatės galva.
- Stot! - sukudakavo jis. - Kas eina?
- Kalermai, čia gi aš, Parfaronas! - skraidavikšris užskrido ant sienos ir apsikabino vištą. - Su manimi žmonės, Kalermai! Tikri žmonės!
Kalermas sumosavo sparnais ir vos nenulėkė nuo sienos kartu su savo plepiuoju draugužiu.
- Žmonės? - karktelėjo jis. - Gal tau smegenys iškrito? Iš kur tu atsivedei tuos žmones? Gal jie raugalų pakalikai?..
- Jie atėjo iš visai priešingos pusės, kvaily! Iš pragaro! Manai, aš visiškai bukas?
- Iš pragaro?! Vesk juos čionai! Dabar aš visiems įrodysiu, jog aš buvau visiškai teisus dėl sąmokslo! Jie turės paliudyti!..
- Tylėk tu, paranojike!...
- Ei! - riktelėjau besipešantiems dūzgalams. - Kaip mums įeiti?
Abu bukai pažvelgė į mus, tada vienas į kitą ir nusikvatojo.
- Atleiskite, gerbiamieji. - Kalermas kudakuodamas nuplasnojo žemyn. - Vartai dešinėje. Aš jus palydėsiu, nes vienų jūsų nenorės praleisti.
- Ne, aš palydėsiu! - pasišiaušė Parfaronas. - Aš juos suradau, o ne tu! Dink į savo postą ir toliau stebėk taką!
- Sargybinis privalo raportuoti apie bet kokias kelyje pastebėtas keistenybes, tad nuvesiu aš! - Kalermas atsistojo kovotojo poza ir iškėlė sparnus.
- Ką čia vaidini, besiporuojantis gaidy?! - Parfaronas sumosavo savo miniatiūriniais kumštukais ir abu jau būtų kibę vienas kitam į atlapus, bet pastebėjo, kad mes tylėdami tolstame nuo jų vartų link.
- Palaukite mūsų! - isteriškai suklykė dūzgalai ir netrukus mus aplenkė. - Dešiniau, gerbiamieji, dar dešiniau...
- Jūs labai draugiški, - nusišypsojo Koma.
- Nekreipkite į mus dėmesio, panele. Mes dažnai nesutariame. Tik įsidėmėkite - jau daugybę šimtmečių mes tarpusavyje nė karto nekariavome. - Parfaronas apkabino Kalermą. - Broliška meilė...
- Patrauk čiuptuvus, nes aplaužysiu sparnus, broli! - nusipurtė Kalermas ir veidmainiškai nusišypsojo. - O štai ir vartai!
- Atidarysiu aš! - Parfaronas perskrido tvorą.
- Apie kokį sąmokslą ten kalbėjai? - paklausiau Kalermo.
- Žinoma, apie pragarinių ir raugalų prekybą vergais - žmonėmis. - Kalermas nušvito iš pasitenkinimo. Mėgiamiausia jo tema, ne kitaip... - Raugalai labai tingūs. Jie nemėgsta dirbti, supranti? O mūsų jie negali nusaugoti, nes skraidantį gyvą nelabai ir sugausi...
- O jūsų šleivakojai?
- Teisingai, lieka mūsų šleivakojai, - atsiduso jis. - Labai juos saugom. Tam ir yra ši tvora.
Vartai, kurie tikrai atrodė didoki tokiems nedideliems padarams, dusliai gausdami vos vos prasivėrė - nedidelis tarpas, pro kurį nesunkiai galėjo tilpti žmogus, mums leido patekti į kaimelio vidų.

Kitoje pusėje mūsų jau laukė geras tuzinas pačių keisčiausių padarų, kokių man dar gyvam neteko regėti.
Juos vienijo tik vienas bendras bruožas - visiškas nepanašumas į vienas kitą. Šokčiodami vienas per kitą, jie pasitiko mus džiaugsmingais šūksniais. Kandas dusliai suurzgė, matydamas tiek daug iššieptų dantų ir nesuprasdamas šypsenos paskirties - tikriausiai pagalvojo, kad mums visiems paskutinioji išaušo ir pasiruošė gintis.
- Ramiai, šuneli, - sulaikiau cerberį, stebėdamas, kaip kiekvienas iš mūsų pamažu atsiduria kieno nors dėmesio centre. Aprimusį cerberį apstojo būrelis jo aistringų gerbėjų, numirėlis taipogi negalėjo skųstis jų stygiumi. Aplink mane taipogi jau suko ratus kelios riebios būtybės, nuo kurių Koma stengėsi mane pridengti savimi.
Galop mus nuvedė į nedidelę aikštelę ir pasiūlė sėstis ant dailiai apdrožtų, suguldytų rąstų.  Iš kažkur atsirado netgi nedidelė statinaitė vyno - didžiausia mano svajonė pastarosiomis dienomis.
- Sveiki sveiki, mano mielieji! - link mūsų priropojo didžiulis mėsos kalnas švelniu kailiu. Padaras buvo panašus į didžiulę dešrą, stovinčią ant keturių storų ir labai trumpų kojyčių. Snukis priminė triušio, tik dantys kiek aštresni. - Mane vadina Šranu, aš esu šio kaimelio seniūnas! Man didelė garbė kad sutikote čionai apsilankyti.
- Mums irgi malonu, - pasakiau už visus. - Jau manėme, kad be peraugusių kiaulių kaimenės ir kopūstgalvių nerasime jokio gyvo padaro...
- Rasite, ir dar ne tiek, - užtikrino mus Šranas. - Jūs nuo pragaro vartų? A, ten nėra nieko gero aplink tą kalną. Dykos pievos nevilioja nė vieno padoraus Nakrododo gyventojo... O... ko jūs ieškote Nakrodode? Tikiuosi, laimingo gyvenimo kur nors gražioje vietoje?
- Deja, - papurčiau galvą. - Mes ieškome kelio į vietą, vadinamą Rojumi. Gal jūs žinote, kur mums rasti vartus į tą vietą?
Šranas sutrikęs apsidairė, padarai sušurmuliavo aplinkui, tačiau absoliuti dauguma purtė įvairiausių formų galvas.
- Patikėk, mano drauge, jei toks kelias būtų ir mes jį žinotume, seniai būtume juo iškeliavę.
Logiška...
- Vadinasi, ieškosime toliau. - Nusprendžiau, vos sulaikydamas sunkų atodūsį.
- Jūs nepasiliksite pas mus nakčiai? - susirūpino Šranas.
- Manau, pasiliksime. Mes tiek daug neskubame.
Aplinkui nugriaudėjo linksmas „valio“ ir kažkas į mano ranką įkišo medinį puodelį su vynu, kurį išgėręs netikėtai prisiminiau...
- Gerbiamasis Šranai, - kreipiausi į seniūną. - Maždaug už keturių mylių nuo čia yra likę mūsų draugai. Jų dvidešimt keturi. Ar nesukeltume jums rūpesčių, jei pasikviestume juos čionai?
- Jokių rūpesčių! - net stryktelėjo Šranas. - Kuo daugiau, tuo geriau. Aš tuoj pasiųsiu jūsų pėdomis geriausią mūsų pėdsekį, kad juos atvestų...
- Jokiu būdu! - sustabdžiau įsikarščiavusią dešrą. - Tos merginos profesionalios karės ir nudės jūsų pėdsekį jam nespėjus nė žodžio pasakyti. Manau, vienas iš mūsų nepatingės grįžti ir jų atvesti.
Aš viltingai pažvelgiau į Kazą, bet nelauktai atsistojo Andromeda.
- Aš eisiu. - pareiškė ji.
- Tu?... - nustebo Koma.
- Aš. O jūs išsiaiškinkite viską, ką įmanoma sužinoti apie Rojų. - Vadė apsidairė, tikriausiai galvodama, ar sutilps Endode visos kardininkių palapinės. Įtariau, kad ji nusprendė baigti savo „atostogas“ ir imtis vadovavimo.
Tarp įvairiausių formų, iš molio nudrėbtų namukų buvo nemažai tuščių plotų, tad vietos turėjo užtekti.
Įvertinusi tuščios vietos dydį, Andromeda linktelėjo sau ir pasuko link vartų, netardama nė vienam nė žodžio.
- Būk atsargi! - šūktelėjo jai Koma.
- Būsiu, maže. - atsiliepė vadė.
Šranas nusekė vadę žvilgsniu, varvindamas seilę, tada linksmai išsišiepė ir pažvelgė į mus.
- Ar vakarieniausite kartu su mumis? - paklausė.
- O ką jūs valgote? - paklausiau, bukai žiūrėdamas į jo žlibes.
- Tą patį, ką ir aname pasaulyje, žmogau! Na... beveik tą patį. Daugybės ten buvusių daržovių mes čia neturime, tačiau radome, kuo jas pakeisti. Jums tikrai patiks!
Aš ramiai linktelėjau. Vartai tratėdami užsivėrė Andromedai už nugaros ir aš vos susilaikiau nešūktelėjęs jai „pasisaugok“, mat labai skaniai jau laižėsi Šranas, žiūrėdamas į mus. Jo pasakaitėmis apie daržoves aš nepatikėjau nė per nago juodymą, ir ėmiau kantriai laukti vertesnių įrodymų, kad vakarienė tikrai bus su daržovėmis, o ne su Edvardo ir Komos smegenėlėmis ant lėkštutės. O gal jis visą laiką taip laižosi prieš vakarienę?..
Tik dabar dingtelėjo, kodėl Andromeda pasisiūlė pati atsivesti savo merginas. Ji nemokėjo veidmainiauti - būtų besilaižančio Šrano tiesiai paklaususi, ar tik jis ne žmogėdra... Bendravimo būdas, kuris paprastai taikomas sėdintiems karceryje, čia netiko, tad vadė taktiškai pasišalino, palikusi mus aiškintis.
Visas švytėdamas Šranas apsisuko ir mostelėjo į apvalų namuką aikštės gale.
- Prašau, pasisvečiuokite mano kukliame būste!

Viduje buvo labai šviesu - saulė laisvai švietė pro stoge įtaisytus penkis langus, aptrauktus kažkokia skaidria plėve. Palei sienas stovėjo penki sumaniai susukti lizdai, kurie Šranui tikriausiai pakeitė kėdes. Kampe matėsi pats didžiausias lizdas - lova. Apsidairiau įdėmiau, bet jokių žmogėdrystės pėdsakų - kaukolių ar akių obuolių, besimėtančių kur kampe, nepastebėjau.
- O čia mano žmona! - šūktelėjo seniūnas, įsirangydamas į vieną iš „kėdžių“. - Susipažinkite - Marisė. Mieloji, čia mano svečiai - Edvardas, Koma, princas... ee... Benkartinas... ir Kazas.
Ore pakibo riebi kiaulė, mosuodama smulkiais sparneliais, net lengvas vėjelis pakilo. Ji meiliai mums nusišypsojo.
- Sveiki sveiki! - sukriuksėjo ji. - Tuoj atnešiu jums arbatos.
- Turite medaus? - nusistebėjo Benkartinas. - Ar geriate nesaldžią?
- Čia nėra bičių. - atsiduso Šranas. - Tačiau radome tokį medelį, kurio sula labai saldi. Sudžiovinta ir sutrinta ji visai neblogai saldina. Bėda tik, kad tie medeliai ne iš mūsų miško - auga visai netoli Zeino, o ten nusigauti drįsta ne kiekvienas. Tačiau saldžios arbatos kartais taip užsinori, kad spjauni į raugalus ir lendi į jų teritoriją...
Šranas dar kartą atsiduso - matyt, saldi arbata nepigiai kainavo.
- Trys iš aštuonių buvo sugauti... - surūgęs tęsė jis, nesulaukęs klausimo. - O parsigabentų medelių užtenka vos mėnesiui ar dviems. Taip ir kovojame su jais: mes - jų medelius, jie - mus...
- Ar tai ir yra pagrindinė priežastis?
- Gerai būtų... Matote, raugalai truputį trenkti - jie puola visus, kas ne jie. Net jei tie visi - už šimto mylių...
Aš patogiai įsitaisiau kitame lizde kartu su Koma.
- Sakykite, - išsižiojo Kazas. - Kas per vieni tie raugalai?
- Hmm... - susimąstė Šranas. - Tarkime, jie yra šio pasaulio pūlinys. Ir atrodo prastai ir naudos visiškai jokios. Taip ir norisi išspausti kaip kokį spuogą, bet tas spuogas ne mūsų nosiai...
- Jūsų per mažai?
- Ne skaičiuje bėda. Kaip žinia, net labai mažas profesionalių karių būrys gali atlikti žygdarbius jei aplinkybės palankios. Ne, mūsų yra pakankamai daug. Ne vien Endode gyvena sparnuočiai bei šleivakojai, yra ir kitų kaimelių. Pavyzdžiui, į pietus nuo čia, už kokių dvidešimties mylių stovi nedidelis kaimelis. Nošpoka vadinasi.
Jei gerai pamenu, pernai ten gyveno apie tris šimtus mūsiškių. Šiemet skaičius tikriausiai išaugo. Kaip matai, mūsų yra pakankamai, tačiau mes ne kariai, supranti? Daugelis mūsiškių netgi ne mėsėdžiai ir tiesiog negali žiūrėti į kraują. Tai ką turime? Kas dešimtas - šioks toks karys. Iš atrinktųjų kas dešimtas - gan neblogas karys, tačiau jiems jau grabas į nugarą dunksi, jei suprantate... Po metų turėsime vėl tik kas dešimtą pusėtiną karį ir krūvą išgvėrusių sargybinių - štai tokia mūsų gvardija. Geriausia, ką galime padaryti - vogčia įsliūkinti į Zeino miškus medaus pakaitalo...
- Prasti reikalai. - šyptelėjau. - Ar dažnai tie raugalai puola?
- Iš karto, kai pataiko ne ta koja iš lovos išgriūti... Nuostabu, kad jie iš viso čionai atsibeldžia - jie gi tinginių tinginiai! Patys prinokusių prakšų nenusirautų, net jei tie jų lovose išdygtų. Toks įspūdis, kad jie ne savo kojomis čionai ateina. Tikriausiai turi kokį nors valdovą, kuris siuntinėja visus...
- O gal tie raugalai žino, kur yra kelias į Rojų? - sukrutau.
- Nežinau, bet mintis logiška. Jie - vietiniai gyventojai, tai gal ir žino.
- Ar tik nesugalvojai pats vienas eiti pas juos ir paklausti? - įtariai pasiteiravo Koma. Papurčiau galvą.
- Nesijaudink, maže. Man dar po ano plano truputį silpna.
Ji kumštelėjo man į šoną. Krūptelėjau.
Atplasnojo Šrano peniukšlė žmona, tempdama didžiulį ąsotį, garuojantį kažkokiu švelniai kvepiančiu dūmeliu. Šranas padėjo jai išpilstyti arbatą, tada pakišo medinę dėžutę, prikrautą skaidrių žirnelių.
- Saldinkitės!
- Oho! Pragare saldžiai aš niekada nevalgiau! - apsidžiaugė Koma. - Pamenu, rūmuose mane vaišindavo saldainiais, kai buvau maža...
- Daugiau kaip tris gabalėlius dėti neverta- gausite šlykštų sirupą, - pamokomai nurodė Šranas, tačiau Koma susibėrė visą saują. Aš pasinaudojau seniūno patarimu.  Gėrimas buvo puikus ir aš pasimėgavau tokia puikia proga tylėdamas. Po to kurį laiką stebėjau, kaip princesė vos laikydamasi geria savo sirupą. Baigusi ji prisipylė dar ir antrą kartą įsimetė tik du žirnelius.
- Hmm... - krenkštelėjo seniūnas, kai arbatos nebeliko. - Kaipgi ten su jūsų kelionės tikslu? Ieškosite kelio raugalų valdose?
- O koks jūsų patarimas?
- Pas tuos tinginius eiti tikrai nepatarčiau. Būtų daugiau nei kvaila... Žinoma, nebent turite slaptą kortą rankovėje.
- Kortomis nelošiu, o štai paimti į nelaisvę kokį raugalą būtų visai neblogai, - murmtelėjau
- Puiku! Tai pagyvenkite pas mus kokią savaitę ir jie patys čionai atsibels.
Aš truputį nustebau.
- Iš kur tokios tikslios žinios?
- Anaiptol ne tikslios. Paskutinį kartą jie puolė prieš mėnesį. Jei nepuls per artimiausias penkias - šešias dienas, nesilaikys savo grafiko, kuriame aiškiai parašyta: „užpulti šleivakojus kartą per mėnesį“... Taigi, jūsų pagalba mums būtų ne pro šalį, juolab kad patys nelabai tikimės dar kartą sėkmingai atsilaikyti.
Aš nusijuokiau.
- Kas jūs buvote žmonių pasaulyje, Šranai? Pirklys?
- Iš tiesų, pataikėte. Buvau pirklys.
- Taigi, dar nepamiršote derybų meno, ar ne?
- Tikrai ne. Kaip matau, mano pasiūlymas jus suintrigavo?
- Kaip pirklys pirklį, nors aš tik medžiotojas. O ką, leiskite paklausti, už apsaugą gausime mes?
- Geras klausimas. - Šranas pasitrynė trumpas rankutes. - Tokiems keliautojams kaip jūs galiu pasiūlyti mūsų neprilygstamų siuvėjų bei vedlių paslaugas. O taip pat maisto atsargas, kokias tik sugebėsite panešti. Ir ginklus. Žinoma, ginklai ne mūsų. Pasisavinome iš nukautų raugalų.
- Palauk, - aš prisimerkiau, įtardamas buvusį pirklį. Aš gal ir ne lošėjas, bet jis sukčius kuo tikriausias - tokio net po dešriniu kūnu nepaslėpsi. - Alibahe sargybinis už mėnesio darbą gauna dešimt auksinių. Tavo siūlomas užmokestis būtų tiek vertas, jei...
- Jei turėtume čia pinigų? - pertarė mane Šranas. - Tikrai taip.
- Vadinasi, tu nori kažko daugiau nei penkių dienų apsauga?
Šranas nusijuokė, net kūnas subangavo.
- Velnias! O tu būtum išties puikus pirklys. Taip, aš noriu daugiau. Noriu, kad šį kaimą tie smirdžiai labai ilgam atsimintų! Ar galite juos sutaršyti taip, kad atgal negrįžtų nė vienas?
- Priklauso nuo skaičiaus, - gūžtelėjau pečiais. Koma neramiai pasimuistė.
- Aa... žinoma... Paprastai jų būna apie keturias dešimtis.
- Turiu juos pamatyti. Man reikia žinoti, nuo ko teks gintis.
- Vadinasi, sutarta? - Šranas ištiesė man ranką. Aš nužvelgiau savo draugus.
- Ką manote? - paklausiau. - Sutinkate?
- Turėtų būti įdomu, - nusišypsojo Kazas savo gudria šypsena. - Aš už.
- Aš taip pat. - Kilstelėjo delną Benkartinas.
- Man nepatinka, - pareiškė Koma, gniauždama delnuose savo lazdą. - Bet aš ginsiuosi, jei puls.
- Ką gi, Andromeda tikriausiai neatsisakys pasilinksminti, tad aš patvirtinu mūsų sandėrį, - paspaudžiau Šrano ranką, patvirtindamas mūsų sutartį.
- Dievaži, seniai besudarinėjau tokius puikius sandėrius! - nusišypsojo „dešra“. - Eime, surasime jums vietą nakvynei.

Paskutinio antpuolio metu žuvo keli Endodo gyventojai, dar keli buvo paimti nelaisvėn ir jų būstai liko tušti.
Nors ir nedideli, namukai buvo švarūs ir man patiko. Komai tikriausiai irgi, mat ji net nesusiraukė, pamačiusi, kur teks miegoti.
Šranas atidavė mums tris namelius. Cerberis liko lauke ir jo nepavyko įvilioti jokiom priemonėm. Matyt, užuodė kažkokį mums nejuntamą kvapą.
Netrukus ėmė temti. Kaime išmirė visos žolės, bet vietiniai nekreipė į tai jokio dėmesio. Jie suruošė vakarienę po atviru dangumi. Kaip vėliau paaiškėjo - mūsų garbei. Aš jau buvau susiruošęs į sargybą, bet seniūnas neleido.
- O kam? Mūsų sargai labai puikūs, - nustebo jis. - Tiesa, kautis jie nemoka, bet stebi ir rėkia nuostabiai. Geriau pasiklausykite mūsų mielųjų šleivakojų dainos...
Jis privertė mus nueiti prie paskubom sumeistrautų suolų ir įsitaisyti prie vaišėmis apkrauto stalo. Vos spėjome atsisėsti ir už mūsų suskambo kažkokie instrumentai. Grįžtelėjęs atgal išvydau šešias kerėplas beždžionių snukiais, kurie įsijautę malė kažkokių instrumentų, išoriškai šiek tiek primenančių arfas, stygas.
Melodija matyt tyčia buvo parinkta vakarienei - ritmas labai derinosi su žandikaulių judėjimu, kai pradėjom kramtyti...
Galop jie uždainavo plonais balsais apie įsimylėjusį šleivakojį, kuris, norėdamas įsiteikti savo nepakartojamai kirmėlei Amarilei, ryžosi nueiti į Zeiną ir apdergti raugalų tvirtovės tarpuvartę, bet buvo pagautas ką tik pabudusių sargų ir išsiųstas šveisti puodų į milžinišką virtuvę, kurios niekas nevalė nuo praėjusio derliaus... Nelaimėlis dirbo joje, galvodamas apie savo meilę, kol pasitaikė proga pabėgti - jo sargas prisnūdo. Prieš pasprukdamas jis pridergė į verdamą sriubą ir šiaip ne taip pasiekė kaimą. Deja, jo meilė jau buvo ištekėjusi už kito...
Koma vos nepaspringo, kikendama nuo šmaikščių dainos žodelių. Mane daina įtikino, kad tarp šių padarų išties nėra jokių problemų dėl išvaizdos skirtumo. Čia galėjo poruotis skraidanti „višta“ su šešiakoje kirmėle, išpurtusi kiaulė su arkliasnukiu triušiu ir jų vaikai išeitų nepanašūs nė į vieną iš tėvų.
Tuo aš dar labiau įsitikinau, kai, jau sutemus, prie Komos prisigretino didžiulis mėsos kalnas, nuo kurio gerokai trenkė svaigiaisiais gėrimais.
- Tu tokia graži, - meiliai rūgtelėjo jis. - Aš tave myliu!
- Oo... aa... - sutriko princesė, glausdamasi prie manęs. - Deja, aš jau susižadėjusi.
- Tikrai? - atsiduso mėsos kalnas ir dar kartą atsirūgo. - Kaip gaila! Atsiprašau...
Padaras lėtai nusvirduliavo tarp suoliukų ir pasičiupo pirmą pasitaikiusią statinaitę su vynu.
- Susižadėjusi? - aš apsimestinai droviai atšlijau nuo jos. - Su kuo? Tu man nieko nesakei...
- Tyliau! - išsigando Koma. - To man tik ir trūko - kad imtų merginti peraugęs tarakonas...
- Su kuo gi susižadėjai? - pakutenau pirštais per šonkaulius. - Ir kada spėjai?
- Nori, kad tau nusileisčiau? - ji piktokai sučiupo mano rankas, kad išvengtų kutenimo. - Gerai, aš visa tavo. O jei aš jau tavo... - ji nusišypsojo ir, apsivijusi rankomis, palenkė mano galvą prie savo lūpų, - turėsi mane mylėti per visą ateinančią naktį!
Nesusilaikęs pabučiavau ją ir papurčiau galvą.
- Ne? - surūgo ji. - Kodėl iš karto „ne“?
- Juk pati žinai, kodėl...
- Žinau, kad vienas kvailas velnių medžiotojas bijo karaliaus, kuris yra mano tėvas ir nedrįsta net prisiliesti prie jo dukters! - užriko ji ir trinktelėjo kietais kumščiais man į krūtinę. Vos nenuvirtau nuo suolo.
- Nepyk... - pabandžiau sušvelninti padėtį, bet ji išsisuko nuo mano rankų ir atsitraukė.
- Tu bailys! Jau geriau tegu man meilinasi tas storas, nusipenėjęs mėsos kalnas...
Štai dabar ji tapo panaši į vieną iš Alibaho lepūnėlių, kurių nekenčiau visa širdimi. Kad gautų ko nori, padarys bet ką, kas jų jėgoms...
Akyse aptemo ir aš sutrikau. Po sekundės vėl prašviesėjo ir aš papurčiau galvą, kad atsikratyčiau užkeikimo likučių - ne kas kita, o burtai nutraukė mano mintis... Pamačiau, kaip Koma susverdėjo ir vos spėjau ją pagauti. Atrodė ji truputį išsigandusi. Tikriausiai patyrė poveikį pirmą kartą.
- Atleisk man, Edvardai... Aš bjauri... - tyliai pasakė ji.
- Kaip gražu! - pareiškė Šranas, tikriausiai spoksojęs į mus gan ilgą laiko tarpą. - Kad visi taip mylėtų, kaip judu...
- Tikriausiai būtų labai įdomu, - sukikeno Kazas. - Turėtume iš naujo permąstyti viską, ką žinome apie meilę. Jie užkerėti, drauguži. Abu. Užtat ir burkuoja lyg balandžiai morčiaus metu... Unikalus jausmas, manyčiau. Vienintelis, galintis sudaužyti širdį.
- Jūs filosofas? - sukruto Šranas, pasitrindamas rankutes.
- Koks ten filosofas... Na, gal šioks toks - iš prigimties.
- Labai labai puiku! - Šranas apsilaižė. - Tokie patys geriausi. Aš pats mokiausi filosofijos ir turiu prisipažinti, kad čionai dar nesutikau sau lygaus...
- Vaje, tik nereikia! - sumosavo rankomis Kazas. - Aš nenusiteikęs valandų valandas bambėti kažką apie egzistenciją. Pakankamai prisiklausiau tokių niekų Pakeste, kur ne kartą teko stebėti filosofų suvažiavimus centrinėje aikštėje.
- Taip prastai galvojate apie šviesiausius protus?
- Tie „šviesiausi protai“ neturi žalio supratimo apie filosofiją. Sutinku - jie gali valandų valandas kažką kliedėti apie gėrį ir blogį, daiktų pažinimą, bet patys nesuvokia, koks nepastovus daiktas yra pats filosofijos mokslas.
- Cha, o jūs tai jau suvokiate!
- Ne, ir nesiruošiu, - ramiai atrėžė numirėlis. - Man pakanka to, ką išgirdau iš tų šviesių protų. Aš jau padariau savo išvadas. Štai jums dilema:  vienas filosofas įrodinėja, kad Dievas yra absoliutus gėrio šaltinis ir įrodo tai. Tuo tarpu kitas, vien tik iš pavydo pirmajam, pasitelkia savo išmintį ir tokiom pačiom protingom ir nenuginčijamom frazėm įrodo visiškai priešingai. Ko žiūrite? Taip - būtent, įrodo priešingai - Dievas yra blogis! Savo ausimis girdėjau ir negalėjau patikėti. Visi vos nesusimušė. Pasidalino į dvi stovyklas - vieni už gerą Dievą, kiti už blogą, o dar treti (šitų buvo mažuma) - už dievų panteoną. Ačiū Dievui, sargyba atskubėjo, antraip būtume likę be šviesiausių protų. Ką apie tai manote, Šranai?
- Geras Dievas, ar blogas?
- Aš ne apie Dievą, bet apie filosofiją. Pasirodo, ne toks jau taikus mokslas, ar ne? Štai jūs imsite ir prabilsite aukso žodžiais, bet kas man sutrukdys lygiai tokiais pat auksiniais nutupdyti jus ant žemės?
- Jums nepavyks!
- Pabandom? Nagi, kad ir apie tą pačią meilę. Pabandykite apie ją pasakyti ką nors super protingai.
Šranas apsilaižė ir užvertė akutes į dangų. Pamastęs jis klastingai šyptelėjo.
- Drįstu teigti, kad meilė yra unikali. Pamenate, pats sakėte, kad ji vienintelė gali sudaužyti širdį?
- Argi čia ne mano žodžiai?
- Va va! Dabar ir sudorokite save, kad toks gudrus.
- Aš ne beprotis, kad keisčiau nuomonę dukart per dieną, Šranai. Be to, taip pradėdamas neparodėte nė krislo išminties - tik klastą. Tačiau aš vis dėl to išpildysiu jūsų norą nusižengdamas savo principams. - Kazas surimtėjo ir susimąstė. - Ar sakiau, kad meilė unikali? Vadinasi, nepasakiau nieko. Visiškai nieko - toks posakis bevertis. Aš baigiau.
- Bet... - sutriko seniūnas. - Unikali...
- Unikalūs esame ir mes, ir jūs ir raugalai, - ramiai tarė numirėlis. - Netgi mano kirmėlės unikalios. Jei jau taip patinka tas žodis, tai pavadinkite juo visus gyvius, daiktus bei objektus pasaulyje. Po to pamatysite, kad visai niekas nepasikeitė. O jei jau niekas nesikeičia, tuomet toks veiksmas turėtų būti bevertis, ar ne?
- Velniai mane rautų! - stryktelėjo į orą Šranas. - Dar niekas manęs nebuvo taip apsukęs aplink pirštą!
- Be reikalo pradėjote. Man pačiam ne prie širdies iš balto daryti juodą. Gyventi paprasčiau, kai nemoki filosofuoti. - Kazas nuskynė smilgą ir įsikišo tarp dantų.
- Man atrodo, Kazai, kad tu tam žodžiui suteikei ne tokią prasmę... - įsikišau aš.
- Tik nepradėk! - smilgos galas nulinko žemyn. - Tai ne šiaip žodis. Tai - apibūdinimas, o kaip apibūdinimas gali turėti ne tokią prasmę? Kai aš sakau „ ji graži“, tai tie, kurie mane girdi, supranta, kad aš pasakiau „graži“.
- Bet tu pasakei, kad žodis „unikalus“- tai žodis be prasmės...
Kazas atsiduso.
- Supranti, Edvardai, jei bent kiek logiškiau pamąstytume, tai galų gale įsitikintume, kad absoliučiai visi žodžiai neturi prasmės. Vienokiu ar kitokiu atveju...
Matyt, visi atrodėme gan įdomiai, nes po trumpos pauzės jis gūžtelėjo pečiais ir nusišypsojo:
- O ko jūs tikėjotės? Čia gi filosofija...
- Na jau ne! - nervingai sutrypčiojo Šranas. - Man reikia paaiškinimo.
- Gerai. - linktelėjo Kazas. - Kai į jus kreipiasi severietis  savo gimtąja kalba, neužduodamas jums jokių klausimų, o tiesiog bandydamas pasakyti kažkokį teiginį, ar jo žodžiai turi jums kokią nors reikšmę?
- Aš niekada nebuvau Severijoje ir nemoku severų kalbos.
- Aš labai to tikiuosi. Tai ar turi?
- Be abejo, jie turi kažkokią reikšmę...
- Jūs nesupratote klausimo, - papurtė galvą Kazas. - Ar jums jie turi kokią nors reikšmę?
Šranas tesugebėjo papurtyti galvą.
- Kaip jau minėjau - tai filosofija. Įstatai pašnekovą į savo sukurtus rėmus ir jį pagauni. Žaidimas žodžiais... Įdomiausia, kad patys žodžiai išties bereikšmiai - reikšmę jiems suteikiame mes, kai norime ką nors kvailai arba protingai pasakyti. Ir tik nedaugelis gali pasakyti taip protingai, kad niekas nesuabejoja...
Kazas išspjovė šiaudelį.
- Vadinkite juos burtininkais, jei norite. Iliuzionistais. Jie sukuria tokias tikroviškas žodžių bei sakinių  iliuzijas, kad visi laiko jas realiomis, tačiau taip nėra - ateina kitas iliuzionistas ir pakeičia sukurtą iliuziją sava... Tikriausiai kada nors atsiras toks, kuris privers jus patikėti, kad tie iliuzionistai yra patys tikriausi burtininkai ir iliuzijos nėra vien tik iliuzijos... Aš tai netikėčiau...

- Eime, - paėmiau Komą už rankos. - Tau neskauda galvos?
- Įtariu, kad greitai ims skaudėti, - nusijuokė princesė ir pakilo nuo rąsto. Aš smalsiai nužvelgiau sargus ant tvoros - tris skraidančius ir keturis ropojančius. Jie ramiai dairėsi po mišką anapus sienos. Kaip sargai, kuriems išties rūpi, o ne kažkokie samdiniai už pinigus...