Tai jau buvo...

Mintim liečiuos prie seno atminimo,
Nubėgu kaip patrakus atgalios.
Širdies pulsu tai ko nėra matuoju
Galvodama, kad dienos nesustos.

Verčiu dėvėtą kalendoriaus datą,
Kuriai scenarijaus ir oskaro nebus,
Bandau pakeist, atsukti ratą,
Nedavus kyšio, susirinkt vaisius...

Lendu pro plyšį į beribį sodą,
Nėra ten nė vienos obels.
Stebiuosi: vaisių jos neduoda.
(Gal sąžinė į smilkinį pabels?)

Nepajuntu kaip dūsta dienos,
Gyvendamos senu ritmu.
Gimiau gyvent ir mirsiu vienas,
Tik planas bus ne mano,
              dienos mano bus.