Dienos pavirto deimantais-
lašais vaivorykštiniais ant rožės kero-
tu-nei išeinantis, nei ateinantis-
dienos-rašai! o, kaip gera! -
žaros paukštėmis giedodamos
ramiai į sapno lizdą tupia-
tu lyg užvjūrio medis soduose
lyg medaus kvapas tarp lūpų-
naktys sapnuose lyg pilnatys
šoka, sukasi, rieda-
tu-nei užmirštamas, nei išsipildantis-
mėnesienos žaismas ant jazmino žiedo-
aušros delnuose kepsnodamos
linksmai skamba lyg aukso monetos-
apraizgytas ilgesiu ir godomis
tu-nei pamestas, nei palytėtas.
Pabandykim atsekti siuzeta. Nepavyks. Tai apie ka cia? Daug nepaaiskinamu ivaizdziu (deja, ne visai originaliu), o jei pabandysime eilutes sukeisti vietomis, nieko...neatsitiks!
na tai kas vis dėlto čia tobulėja;)
pats tekstas šį kartą gavosi tikrai tvarkingas. mintys netrūkinėja, rimas taip pat netrūkinėja. tai labai gerai.
kas liečia vaizdą, na gal kiek per daug to grožio, apakti galima nuo tokios spalvų, garsų, kvapų gausos. bet apskritai tai nėra minusas. tiesiog tau tai matyt tinka, lyrikas juk esi ir estetas klasikine šio žodžio prasme.
pradėsiu: per daug tų saldumynų, net kartu darosi. estetikos reikia, bet ne tiek. nes per skaitai, žmogau, ir jau pamiršti kas buvo sekančioj eilutėj. tai va. žinai, gerbiu indėnus už jų mokėjimą sakyti esmę. sakyti tik tai kas svarbiausia be jokių bereikalingų nukrypimų į pievas (o gal į prerijas?) hau. o kadangi nesu indėnas, tai dar pridėsiu 2, bet tik todėl. kad prieš tai skaičiau dar xujovesnį.