Išeinanti su drugiais

Kol miegi tu-susirenka žodžius
Lyg trupinius balandis miesto aikštėj,
Šešėlio virpuliu be garso vaikšto,
Apžvelgdama tapytus peizažus.

Nuvalo tai, ką palietė žvilgsniu:
Mėnulio kopas, stingdančią vienatvę.
Su ilgesiu apžvelgia šviesią gatvę,
Prikritusią ne lapų-spindulių.

Iš nuotraukų atsiima spalvas-
Šalia tavęs bespalvis veidas lieka.
Ką dar? Ką dar? Daugiau, atrodo, nieko.
Belieka durys, tuoj užvers ir jas.

Tiktai staiga pažerdama stiklus
Visa drugių kolekcija pakyla,
Apkimba jai rankas pečius,
Suknelės klostes, batelius
Ir ji išeina nešdama drugius,
O tau palieka tavo tylą.