Dar pabūk

Rieda. Vis dar rieda. Vis dar
griaužia ir skauda, vis bėga, nesustoja, lekia tolyn.
Pažvelk, jis nenustoja verkęs,
raudojęs. Toks purvinas ir kruvinas, apdulkėjęs,
varnalėšom apkibęs, stovi
ir niuniuoja. Mena laikus: saulėtas
dienas, sidabrines naktis, krištolines upes; dumoja ir audžia,
pina stiklo verpetą, griaustinio muzikos
ir varpų gaudesio melodijos
kelią.
Negyvenk dabartimi, praeitimi ir ateitimi.
Nekvėpuok, to nereikia, juk gyveni
ir matai, ir jauti. Jauti
skausmą, ašarų sūrumą,
kraujo saldumą ir širdies plakimą.
Neatsiprašinėk, tai taip pat
nebūtina daryti, kaip ir melstis,
tikėti ir laukti malonės, juk tu
žinai, kad kelias sunkus, duobėtas,
vedantis į aukštą kalną, tačiau
užkopęs į jį neatsikvėpk nė minutei,
nes toliau tavęs laukia dar
sunkesni išbandymai, dar didesnė
kančia. Nesileisk užvaldomas ateities
viliojančių vizdų, kvapų ir garsų,
kad neįklimtum liūne ir nenugrimstum.
Ne, nebūk pesimistas, tačiau nebūk
ir optimistas (kvailys), geriau realistas,
kad blaiviu protu galėtum
apmąstyt ir suvokt ką darai ir kas tavęs
laukia (suvok, kad esi vienas).
Būk kaip jis, kuris verkia kruvinom ašarom,
nes tik jos išlaisvina tavo
sielą, tik jos išraižo tavo
kūną kaip rimbas, kaip erškėčių rimbas; prisimink Jėzų ir
stenkis būt kaip jis, toks pat
kankinys, vargšas, gerumo nešėjo pavizdys.
Arba ne, pamiršk jį, nes jis jau praeitis,
miręs amžiams, o tu turi gyventi,
tačiau nekvėpuok ir nestovėk čia,
prie vartų. Jau
išaušo rytas, pabusk!!!