Pakeliui į mirtį

Supylęs kepurę žemių, užsidėjo smėlį ant galvos. Nuplyšęs batas vos vilkosi įkandin. Dryžuotas šalis, teleškuodamas į pelkę, tempėsi nelyg žiurkės uodega. Jo supeliję nuo nuorūkų ir pamėlę  ne nuo šalčio pirštai nešėsi vyną, išvarytą iš spanguolių. Aplink visur kvepėjo… ramunėlėmis…

... Pakepintos spurgos šokinėjo nuo vieno stalo kampo iki kito. Taip šokinėja patenkinti spirgučiai keptuvėje...

Smirdžius vis ėjo. Akyse ėmė rodytis grybai grietinės padaže. Ten, kažkur, skraidė vištos rūkytos. O jis vis ėjo. Dulkėjo ant keturių, po to ėmė šliaužti. Prisnūdo. Visai užmigo.

…Vakar vieną bekepurį palaidojome už kapinių tvoros. Dalyvavo nedaugelis, bet Usonifuras atėjo. Pasimelskime.