Kaip jie Pasaulio Pabaigą darė

Pasaulio Pabaiga (rašysiu iš didžiųjų, nors nežinau, už ką) prasidėjo lygiai 2010 metų gruodžio 31 dienos išvakarėse, kai visi padorūs lietuviai susiruošė švęsti naujų metelių. Kitaip tariant - prisisriaubti šnapso iki sąmonės netekimo.
Mane patrukdė įkyrus telefono skambutis, neleidęs net prisiliesti prie vandens čiaupo. Sunkiai atsidusęs apsukau aplink padorią vietą rankšluostį ir nutipenau link aparato, liūdnai galvodamas apie kiaulišką vonios dėsnį.
- Klausau?
Niūrus viršininko balsas ekspromtu išpleškino mano vardą, pavardę ir ką aš turiu nedelsdamas padaryti. Nenoriai, bet sutikau.
- Skubiai! - paragino mane balsas ir išsijungė.
Mintyse riebiai keikdamasis puoliau rengtis. Iš pradžių gana ilgai nepataikiau į kelnes – tikriausiai liekamasis efektas po vakarykščių išgertuvių. Bet į greitosios pagalbos mašiną suspėjau laiku. Zigmas, berods, neišsimiegojęs dar nuo praeitos savaitės, kuo skubiau užkūrė sirenas ir netrukus mes jau lėkėme per miestą padoriu, šimto dvidešimties kilometrų per valandą greičiu.
Mano nuotaika dėl savaime suprantamų priežasčių buvo prasta. Švenčia visi, ypač kai iki lemtingosios valandos liko visai nedaug. Na štai – gatvėje pleška namas, kurį krykštaujantys vaikėzai „pakūrena“ sprogstamaisiais mišiniais, ir aš neabejoju, kad netrukus grįšiu čionai tvarstyti kuriam nors kurio nors galo, o gal net ir ką nors pritrumpinti. Toks darbas.

Šį kartą iškvietė į tokią tamsią gatvelę, kurios nepasiekė jokie žibintai. Joje buvo pilna šiukšlių ir žmonių kūnų. Būtent pastarieji ir patraukė mūsų dėmesį.
Kad negyvi, abejonių nekilo nei vienam iš komandos. Klausimas tik - nuo ko?
Netrukus atbildėjo policija. Padėjo įkelti vieną negyvėlį į mašiną, kur, nusižengdami visoms įmanomoms taisyklėms, pradėjome apžiūrinėti vargšą, nors šiaip tą turėjo daryti morge, kitame miesto gale.
Taigi, vyras ir dar su pasu. Toks Jonas Baibokas. Nurengėm jį ir atsargiai, milimetras po milimetro patikrinome visą kūną, beieškodami kraujo nuleidimo vietos, adatos dūrio ar dar kažko panašaus, kas galėjo sukelti vargšui simptomą, vadinamą mirtimi. Darbas ne iš maloniųjų, ypač kai nuo „paciento“ dvokia, kaip nuo srutų statinės. Matyt, šį rytą duše nesiprausė...
- Radai? - paklausė Zigmas, kuris ne tik vairuoti mokėjo.
- Kaką po lapu radau... - burbtelėjau. - Kaip manai, ar galėjo mirti nuo šito?
Parodžiau į pernykštį uodo įkandimą, tačiau Zigmas papurtė galvą.
Galop, kūną patikrinę dar dešimt kartų, apsistojome ties gan įdomiu dalyku: šio žmogėno snukelis buvo kažko labai mėlynas, o ir išsišiepęs jis po mirties labai linksmai -  visus dantis gali be vargo patikrinti.
- Labai įdomu, kas čia per simptomas?
- Kaip gyvas tokio nebuvau matęs. - Zigmas pincetu patarškino per negyvėlio dantis. - Eime kitų pažiūrėti.

Lauke tamsu, bet netrukus policija atgabeno žibintus. Jų šviesoje ir apžiūrėjom.
Žmonių nemažai, gal keturiasdešimt ir visi labai laimingai atrodantys, jei neminėsime mėlynų veidų. Gal šnapso per daug užpylė?...
Prisižiūrėję iki valiai susiginčijome, kokią rašyti pirminę išvadą ataskaitoje. Buvau sumanęs įrašyti natūralią mirtį, nors giliai širdyje tokia natūralia mirtimi, kai vienoje vietoje miršta  iš karto keturiasdešimt ir pats netikėjau. Galop palikau viską tvarkyti sumaniajam Zigmui, o pats nuėjau patikrinti, ar ko nepraleidau.
Kad ir kaip nemalonu, prisiverčiau dar kartą apžiūrėti tuos laimingus snukelius. Pastebėjau, kad patys numirėliai guli taisyklingu ratu, tarsi išgriuvę nuo kažkokio smūgio.
Meteoritas?
Hmmm... Centre meteorito, o tuo labiau kraterio nebuvo. Be to, krentant meteoritui nėr ko šypsotis – bėgti reikia...
Bevaikščiodamas staiga pastebėjau vieną sujudant.
- Ei! - prišokau prie jo. - Greičiau čionai! Pagalbos!
„Numirėlis“ pramerkė akį ir sukikeno. „Beveik negyvas, o dar šaiposi“- pamaniau.
- Kas tau nutiko? - skubiai paklausiau.
- Chi chi chi... - tesugebėjo pasakyti žmogėnas ir numirė, išvertęs tą vieną akį. Nuskubėjo paskui anuos trisdešimt devynis į anapus. Kol pagalba atbėgo, jis ir ataušo.

Netikėtai pastebėjau siaurame skersgatvyje boluojantį dar vieną lavoną.  Tamsoka, todėl niekas ir nepamatė. Nuėjau.
Jų čia ne vienas ir ne du buvo - iš karto aštuoni. Iš laimingų veidų supratau, kad mirties priežastis ta pati.
Skersgatvio gale gulėjo dar du.
Atsidusau. Štai tau ir Naujieji Metai...
Nuliūdęs nusekiau negyvėlių kūnais. Be tų dešimties radau dar dvidešimt tris – kai kurie net trilinki susirietę, nagais įsikirtę sau į gerklę. Atverti, pasižiūri į laimingą snukį - taip ir norisi pačiam išsišiepti.
Išėjęs į prospektą truputį atsipūčiau. Norėjau nusipirkti alaus, bet pardavėja mane aplenkė – prašiepė lūpytes dar man nepasirodžius. Ką gi, pasiėmiau už dyką.

Iki prospekto galo pasimečiau skaičiuje, bet čia nors negyvėliai buvo neatšalę. Vadinasi, einu karštais infekcijos pėdsakais.
Staiga išgirdau balsą...
Šiaip triukšmas ir taip buvo nemažas, bet tas balsas... Netoliese kaip tik gulėjo ištisa Santa Klausų virtinė. Vienas dar krūpčiojo agonijoje. Puoliau jam į pagalbą, bet, kol nuėmiau dirbtinę barzdą, ir senis užsilenkė, ir barzda galų gale pasirodė ne tokia jau dirbtinė...
- Kad kur perkūnėliai juos, šituos fromus neromytus! - kažkas piktai keiktelėjo man už nugaros tuo pačiu balsu, kuris buvo kaip tik patraukęs mano dėmesį.. Atsisukau.
Tarp paslaptingos ligos numarintų žmonių kūnų rėpliojo neaukštas žmogelis. Jis vilkėjo juodą lietpaltį ir ant galvos nešiojosi įspūdingą skrybėlę, kuri darė jį panašų į kažkokį žydelį.
- Dėkui Dievui, jūs liudininkas! - sušukau aš, puldamas prie jo.
- Nu ką tu sakai! - nepatikėjo anas.
- Juk jūs matėte, kaip jie visi mirė? Juk taip? - viltingai klausinėjau, pirštu baksnodamas į Santa Klausus. - Juk jūs čia buvote?
- Žinoma, buvau!
- Tai kas gi čia buvo?
- Kas? Ogi niekas! Tik aš ir mano kompanionai, bet ir tie prapuolė kažin kur, liurbiai, nevėkšlos!
Jis ėmė keiktis kaip pasiutęs. Po minutės nurimo.
- Tai mano darbas, - paaiškino. - Aš velnias.
- Oho! - nusistebėjau aš, svarstydamas, ar tik nereikia pasikviesti kolegų iš gretimo dispanserio.
- Tikrai! - ir velnias vikstelėjo uodega. - O šiandien... tai yra – šiąnakt – paskutinė jūsų diena. Pasaulio pabaiga, taip sakant. Armagedonas. Ne, Apokalipsė... Amba, mūsiškai šnekant. Vo taip.
Uodega buvo pernelyg natūrali, kad suabejočiau. Raizgėsi gana tikroviškai, o be to, kolega turėjo du ragučius, kurių iš pat pradžių nepastebėjau. Kurį laiką neturėjau ką pasakyti.
- Marius. - Galop pasakiau savo vardą, ištiesdamas velniui ranką.
- Miša. - Draugiškai paspaudė velnias. - Per daug nesistebėk. Mes čia tik bandymus darom. O tikroji Amba tai rytoj prasidės. Generalinė repeticija, taip sakant...
- Aa... - atsipeikėjau. - Kokius bandymus?
- Nesimato? - velnias teatrališkai mostelėjo į alėją. - Tai jie ten sugalvojo visą šitą. - Jis parodė nykščiu į debesis. - Reikia gi kažkaip pradėti tą pasaulio pabaigą. Tai sumanė rojaus nevėkšlos sukelti dar vieną tvaną! Įsivaizduoji? Tvaną!... Che. Ir būtų sukėlę, jei ne mes, velniai. Nusiuntėme ten porą raguotų, Šv. Petrui ragų atlaužė, vietines panelytes pakirkino - ir baigtas reikalas. Atsižvelgė į mūsų pageidavimus.
Kaip apspangęs dairiausi į negyvėlius, klausydamasis Mišos balso.
- Tai nuo ko šitie mirė?
- Ai, nuo juoko...
- Kaip taip gali būti?
- Dar ir kaip gali! Čia ir yra esmė. Nei šakių, nei peilių, nei žaibų. Taupiai prasisukom. Tai mūsų Belzebubo Trečiojo išmonė. „Kam, - sako, - siųsti visokius apokalipsės raitelius ir visokį kitokį apokaliptinį šlamštą, jeigu galima padoriai paimprovizuoti nors kartą per dešimt tūkstančių metų? “ O numarinimą juoku išmąstė per kelias pirmas minutes. Tik nesutarėm dėl priemonių.
- Tu čia man arabų nepūsk, - pagrūmojau pirštu jam prieš nosį. - Aš medikas. Nuo juoko niekas nemiršta, gerbiamasis...
- Netiki? - velnias žvaliai apsidairė. Netoliese krypavo pašiurpusi senutė, baimingai dėbčiodama į negyvėlius. – Žiūrėk!
Jis nubėgo prie jos ir kažką pusę minutės šnabždėjo į ausį.  Mano akivaizdoje moteriškė išsišiepė ir ėmė kikenti. Po kelių minučių įnirtingo kvatojimo pamėlo, dar pastypčiojo ir galiausiai nulūžo. Velnias grįžo triumfuodamas.
- Ką tu jai pasakei? - žioptelėjau.
- Ai, tik anekdotą.
- Kokį?
- O ką? - Miša gudriai mirktelėjo. - Irgi nori mirti? Gal dar palaikyk man kompaniją, ką? Rytoj spėsi. Mes garsiakalbius visur sumontuosim – nepasislėpsite, paukšteliai...
Mirti aš nenorėjau.
- Tą anekdotą mes išrinkome iš gana ilgo sąrašo. - Staiga surimtėjo Miša. - Kiek žinau, per jį padvėsė trys velniai, todėl toliau juos skaitė tik patys flegmatiškiausi, kurie visiškai humoro jausmo neturi. Ties kuriuo mūsų flegmos neišlaikę išsišiepė – tą ir pasirinkome. O paskui - treniruotės, pratybos, hipnozės seansai, kad patys pasakotojai kanopų neužverstų kitiems bepasakodami. Po teisybei, jau vemti verčia tie žodžiai. - Miša nusišypsojo, tarsi prisiminęs kažką linksmo.
- Tai... jūs ir anekdotus kuriate? - nepatikėjau.
- Tik nešvankius, - apsiribojo pašnekovas. - Kitus paliekame rojui ir skaistyklai. Šiaip tai iš pradžių buvome sugalvoję visus užkutenti, bet vėl – kutenamas žmogus vietoje nestovi. Negi vaikysi visus su plunksna rankoje? Taip męs ne vieną dieną, o mažiausiai savaitę savo Ambą darytume. Paskui dar buvo sugalvoję klounus paleisti ir naujų pokštų pamokyti, kad masiškai visus... Ech, ale išvirėme juos visus iki vieno. Kažkokius naujus katilus pastatė – ne amžina kančia, o parodija kažkokia. Įkaista per kelias sekundes iki maksimumo ir net nesireguliuoja. Taip sielos ir pripranta prie temperatūros. Seniau buvo geriau – kartą į savaitę padidinai temperatūrą pora dešimčių laipsnių – ir kenčia visi, kol iš naujo pripranta. O tie vargšai klounai ten tiek iššuto, kad net pamiršo, jog jie klounai. Tai tada ir beliko anekdotai.
Abu lėtai žingsniavome alėja atgal, vis stabtelėdami prie kurio nors lavono.
- Gal nori išgirsti? - pasiūlė.
- Ne ne! - atšokau.
- Be reikalo. Liksi vienas. Nors ne – liks visi flegmos, kurie humoro jausmo neturi. Vat taip ir sėdėsi su keliais paniurėliais. Galvok dabar, kol ne vėlu.
Buvau neperkalbamas.
- Na tiek to. - Nusileido Miša. - Reikėjo tau būti pragare, kai anekdotų atranka vyko. Ech...
- O tas anekdotas... kieno jis?
- Žinoma, pragaro! Manai, rojuje galėjo tokį sukurti? Baik tu... Ten tokius anekdotus kuria, kad mirti gali nebent iš nuobodulio. Ir dar cenzūruoja – nei vienos nešvankybės. Ne taip, kaip pas mus. Arba skaistykloje. Ten chebra negerbia nei rojaus, nei pragaro ir tokius bajerius skaldo, kad abejoms pusėms ausys lapsi pasiklausius.

Kurį laiką ėjome tylėdami.
- Pasaulis liks tuščias. - Filosofiškai nutęsė Miša. - Po žemę vaikščios beviltiški flegmos ir mūsų daktarėlis, che che... Tu pagalvok, daktarėli.
Aš galvojau.
- Antra vertus, su tavimi visai linksma bendrauti.  Palauk čia, gerai? Aš tuoj...
Miša nubėgo prie atskubančių greitojo reagavimo būrio „Aras“ vyrų. Mano akyse tie greitai nusižvengė iki mirties.
Kai Miša švilpaudamas grįžo, aš jau buvau apsisprendęs.
- Gerai. - sukandau dantis. - Pasakok tą savo anekdotą. Jau geriau skaniai pasijuoksiu, nei dirbsiu per Naujuosius.
Velnias linksmai žvilgtelėjo ir pasitrynė rankas.
- Nejuokauji? Che, linksmas tu buvai pašnekovas. Gaila, tau skirta ne į pragarą. Bet jei sugebėsi ten patekti, tai klausk Mišos nuo 13001254720-ojo katilo. Kaip tau, aš sumažinsiu temperatūrą keliais tūkstančiais laipsnių.
Mintyse skaičių pakartojau kelis kartus, kol įsiminiau.
- Ar jau galime pradėti? - Miša linksmai mirktelėjo. - Ką gi, klausyk:

„Ėjo kartą ežiukas...