Tamsi lietinga naktis

Tamsi  lietinga naktis. Griaudžia griaustinis. Žaibai nenumaldomai trankos. Dangus maišos su žeme. Dangus klykia iš skausmo, o motina žemė tyliai ir kantriai tą sugeria į save. Vėjas drasko medžių šakas. Be pasigailėjimo. Nepalikdamas vilties. Visi pasauliai susiliejo į vieną. Ir toj visoj tirštoj košėj niekas tikrai nei nebūtų pastebėjęs mažytės mergaitės, suklupusios tiesiog vidury lauko. Nebūtų pastebėjęs, jei ne jos ramybė, atrodo taip netinkanti šioj pragariškoj košėj. Atrodo, net pats dangus ir pragaras tokios ramybės bijo ir mergaitės neliečia. Ji verkia. Tyliai ir ramiai. Ašaros abejingai nuteka jos švelniais skruostais ir susilieja su liūtimi. Net patys Dievai nedrįsta jos liesti. Jos akys pilnos nesuvokiamo skausmo. Širdį gniaužia akmeninė ranka. Ir ji nepaliaudama tyliai tyliai verkia. Staiga lyg iš niekur, lyg iš dangaus su lietum nusileidęs, laukymėj tolumoje pasirodo tvirtas vyriškas žmogaus siluetas. Jis juda link mergaitės. Plyksteli žaibas ir akinančia šviesa nutvieskia nelabai aukštą, bet tvirto sudėjimo, šarvais apsikausčiusį vyrą. Jo pašonėj puikuojasi neįtikėtinai daili katana*. Už nugaros tvirtai pritvirtinti kabo lankas ir strėlės, prie diržo, sumenkintas katanos grožio, bet vis vien dailus, tvirtai laikosi durklas. Vyras neskubiu žingsniu eina mergaitės link. Galiausiai priėjęs sustoja trys žingsniai iki jos. Mergaitė į tai net nesureaguoja, tiesiog toliau sau tyliai verkia, pulsuodama nesuvokiamą ramybę. Vyras nusiima lanką, durklą, išsitraukia visus kitus ginklus, kurie buvo kruopščiai paslėpti, ir padeda ant žemės. Neliečia tik didybę spinduliuojančios katanos. Tuomet tarsi apnuogintas karys prieina prie mergaitės ir stipriai ją apkabina. Nei vienas jų neištarė nei žodžio. Jiems to nereikėjo. Jie suprato vienas kitą ir kalba buvo jiem visiškai nereikalinga. Staiga karys paleido mergaitę, atsitraukė nuo jos per žingsnį ir išsitraukė savo kardą. Mergaitė nustojo verkti ir atsistojo. Karys ištiesė jai kardą. Visi pasauliai tuomet atrodo tarsi užvirė iš naujo ir prieš tai siautėjusi audra atrodė lyg silpnas lašnojimas. Dievai apsupo juos visų pasaulių sūkuriu. Vienu momentu atrodo nebeliko nė vieno iš egzistavusių pasaulių ir žemė grįžo į pirminį chaosą. Šitoj maišalynėj nebesimatė nei vyro, nei mergaitės. Lyg iš niekur pasigirdo nežmoniškas klyksmas, perrėkiantis net tokią baisią sumaištį, perskrodžiantis viską. Tačiau tai nebuvo klyksmas nei vyro, nei mergaitės. Jokia gyva būtybė šioj žemėj negalėtų taip kraupiai klykti… Staiga audra nurimo. Aplink pasidarė tylu kaip niekad. Viskas lyg akimirksniu sugrįžo į savo vietas, tik lietus dar, tarsi nesupratęs, pasiklydęs, lengvai lašnojo. sūkurys, gaubęs karį ir mergaitę dingo, bet buvo pernelyg tamsu, kad būtų galima ką nors įžiūrėti. Lyg iš niekur pro atsivėrusį siaurą debesų plyšelį, tarsi neišlaikęs smalsumo dirstelėjo skaistus mėnulis ir tokioj tamsoj net akinančia šviesa nušvietė lauką. Ten klūpėjo tik vienas žmogus. Neįmanoma buvo suprasti, kas jis. Tuomet žmogus lėtai pakėlė galvą ir atsistojo. Ryškioj pilnaty sužibėjo šarvai, bet tai buvo ne tas karys, kuris čionai atėjo, ir ne ta mergaitė, kuri tatai dvelkė tokia ramybe. Tai buvo daili moteris. Šarvai tiesiog idealiai dengė jos kūną, tarsi specialiai jai nukalti. Moteris pakėlė akis į dangų, nusišypsojo ir apsižvalgė. Už kelių žingsnių gulėjo ištraukta didybę ir galią spinduliuojanti katana. Moteris priėjo prie jos, atsargiai paėmė ir nors ir taip švarius jos ašmenis nuvalė į baltą medžiagos skiautę. Tuomet įdėjo kardą į makštį, kabėjusią jai prie šono, susirinko visus kitus ginklus ir, kai aikštelė jau tapo tuščia, lyg čia nieko ir nebūtų buvę, apsisuko ir lengvai nuėjo tolyn, galiausiai dingo medžių šešėliuose.

Niekas niekada taip ir nesužinojo, kas tą naktį nutiko. Moteris nebuvo karys, ir nebuvo mergaitė… ji buvo ir viena, ir kita. Tačiau dar daug tūkstantmečių praeis, kol kas nors pagaliau sugebės tai suprasti.




*Katana - Vidutinio ilgio samurajų kardas.