Rytai

Prakeiktas miestas. Šaltas tokio miesto rytas.
Ir pirštuose negyvas angelas. Tokia klaiki tos meilės pabaiga.
Prakeiktas laikas, verkianti kažką giesmelė nutampyta
Kuri užaugus kažkada pataps didi, bet gal kažkiek graudi daina.


Kada tie pirštai šaltą miesto rytą angelus smagiai mylavo.
(Tu kūno nepalietęs mano sielą  jau lietei.)
Manęs net tėvas niekad niekur šitaip nesūpavo.
Kaip tu mane tada delnuos taip tyliai ir raminančiai supai.


Paimk.

Aš be taves šiame mieste jaučiuos toks niekas niekas.
Pavirtęs vakumu. Man čia sunku. Sunku savim kvėpuot.
Aš mirsiu tavo rankose (šį rytą jau kažkur abu dainavom)
Bandau pabust šitam pačiam šaltam mieste, bet jau kitaip.

Ateik.

Žūdyk, juos - jie juk nieko įkainuojamo man niekad nekainavo.
Kaip nekainuoji tu. (bet, Viešpatie, juk aš tavęs vistiek šaukiuos)
Saugumo - tas prakeiktas vaikas (AŠ) tą naktį šitaip reikalavo.
Tavęs.
Tol, kol rytus kas dieną, vis kas dieną naktys keis.