sultingas kiaulienos kepsnys

Tvyrojo slogi atmosfera. Visi buvo sunerimę, tylėjo. Galiausiai Tomas neištvėrė:
- Aš dažnai savęs klausiu: už ką mums taip? Ką padarėm ne taip? Ir dar nė karto nesuradau atsakymo, kodėl viso to nusipelnėm...
Tomo kamera buvo šalia Džeisono, ir šis puikiai viską girdėjo, tačiau kalbėtis nenorėjo. Tomas žiūrėjo į jį pro grotas ir stengėsi suprasti, ką tas padaras galvoja, ar tik neprasidės jam depresija. Ką čia beprimąstysi, kai kasdien regi, kaip nuo žemės paviršiaus dingsta tavo draugai ir giminaičiai. Turi apsišarvuoti kantrybe ir stengtis apie tai negalvoti. Bet kaip sunku sau įsiteigti, kad visa tai normalu, kad taip turi būti ir taip bus. Kad turi su tuo susitaikyti. Kad tos sąlygos, kuriomis tu gyveni – ankšta grotuota kamera, kurioje net neįmanoma apsisukti, jovalas, kurį tau kiša vietoj maisto, kažkokie „maisto papildai“, kuriuos tu esi priverstas ryti ir nuo kurių apsunksta visas kūnas, turi apsimesti, kad visa tai tave tenkina. Nes neturi kitos išeities. Ir net nenorėdamas puikiai supranti, kad vieną dieną ateis ir tavo eilė, kad ir tu gulėsi kraujo klane su perrėžta gerkle, kad ir tave lydės pažeminimai, o vėliau – niekinga gyvenimo pabaiga. Gyvenimo, kurio tu iš tiesų niekada ir neturėjai...
- Tu nuolat klausinėji, tik niekad negauni atsakymo, tad gal laikas nustoti? Nieko gero iš to nebus. Tokios taisyklės. Ir tu jų nepakeisi. – Džeisonas visgi prašneko.
- Bet nejaugi tau visai nesvarbu, kad žūsta tavo artimieji? Ir kad dienos šviesos tu nematei nuo kūdikystės?
- Kuo daugiau apie tai galvosi, tuo bus sunkiau. Savo samprotavimais vis tiek nieko nepakeisi. JIE stipresni už mus. Pats žinai. Tu ne vienintelis toks, kuris norėjo kažką pakeisti. Bet dar nė vienam nepavyko. Tai priklauso ne nuo mūsų.
- Tavęs klausantis atrodo, kad neturi jausmų, kad tau visai nerūpi, jog esi priverstas tuštintis, ten kur stovi, ir tau jokio skirtumo, kad prieš valandą JIE nužudė tavo seserį!
Džeisonas nutilo, nes Tomas palietė jo jautrią stygą. Taip, Keitės nebėra. Kaip ir visų penkių jo brolių. Ir jis dabar čia visai vienas.
- Tai ne tavo reikalas. Galbūt jai geriau ten, kur ji yra dabar. Mirtis išgelbėjo ją nuo šios vietos.
- Ak tu kvaily! Tai, ką mes matom čia, yra tik mažytė dalelė tų žiaurumų, kurie vyksta visoje šioje žudymo sistemoje. Jos kūnas bus išniekintas. Jei tą chemikalų pripumpuotą mėsos kalną galima taip pavadinti!
Džeisonas ėmė nervintis, jam prieš akis iškilo visi tie kraupūs vaizdai, kuriuos jis buvo per savo gyvenimą matęs. Kai dar buvo mažas, buvo priverstas stebėti žiaurią savo motinos mirtį; koks vienišas ir nelaimingas jis tada jautėsi... O čia dar Tomas su savo kalbomis!
- Nutilk, nutilk!
- Tu nenori pripažinti, kad aš kalbu tiesą! Ir pats supranti, kad po tavo sesers eilė ateis ir tau!
Džeisonas siaubingai susinervino, jį taip skaudino tie žodžiai, jis tiesiog įsiuto, putos ėmė dribti jam iš burnos. Jis sau mintyse kartojo, kad tai netiesa, kad reikia nurimti, bet siautulys buvo per stiprus ir jis pradėjo daužyti galva į grotas iš visų jėgų. Pradėjo trykšti kraujas, galiausiai jis neteko jėgų ir susmuko. Dar spėjo pagalvoti: „Ar iš tiesų mes padarėm kažką netaip?.. “ ir neteko sąmonės. Matyt, visiems laikams...

---

Atbėgo du prižiūrėtojai.
- Koks čia triukšmas buvo? Iš kurios pusės?
- Ai, čia gi tas kuilys iš kairinio korpuso uždurniavo. Na tas, kur labai neėdė, žinai gi?
- Tai gal tas, kur rytoj su dar dviem grupėm skerst reikėjo?
- Aha, tas. Ir taip ilgai čia užsilaikė, tik kad dar svorio nebuvo priaugęs.
- Aišku. Tai aš einu toliau miegot, gerai?
- Gerai, rytoj sutvarkysim.