Pabaigos pradžia 2

Praėjo dar kelios valandos. Denas, nors ir nebelindo taip įkyriai kaip prieš tai, vis tiek laikė ją šalia, tvirtai apkabinęs. Nors ir sunku buvo tuo patikėti, bet pamažu Vi suprato - baimė, nerimas. Jis irgi tai jautė, bet nenorėjo išsiduoti. Ne vien dėl to, kad kaip šios rūšies atstovė, Violeta buvo labai silpna ar neįprastai elgėsi... Tai buvo nuojauta. Keista nuojauta, kuria pasižymėjo abu nuo tada, kai pirmą kartą susitiko.

Negirdimai atsidūsusi, Vi prigludo arčiau jo. Ranka vėl nuslido vyro plaukais, šį kartą ne tiek kedendama, kiek ieškodama būdo pradėti pokalbį. Beviltiška. Nors ir gyveno čia ilgą laiką, vis dar neperprato šios kalbos tobulai. Kalbos barjeras, kaip išsireikštų jos anglų kalbos mokytoja. Staiga - karštis, kaitra... Deginantis prisilietimas. Kilstelėjo akis aukštyn, puikiai žinodama ką išvys. Net prisivertė nusišypsoti.

Taigi, Vi perprato jo mintis. Na ką gi. Nieko tokio. Denas tiesiog gręžė merginą akimis, šįkart toli gražu neslėpdamas apie ką galvojo. Kodėl Violeta buvo tokia užsispyrusi, būtinai norėjo išlaikyti tai, ko seniai nebeliko? Visai kaip jis, kol neperžengė ribos... Nepaisydama to, kad pavertė ją silpna, bejėge. Atsisakė to, ką jis jai suteikė - panašu į beprotystę, bet jei jis būtų turėjęs kitą galimybę...

- Puikiai supranti, kodėl nenoriu tavęs išleisti. - Jau seniai jis nekalbėjo taip šaltai, bet kartu - ramiai. Keista, tą akimirką jam iškilo tėvo vaizdas - žodžiai, kurie jam įstrigo ilgam. Galima sakyti, net amžiams. Tą dieną, kai jis gavo prakeiksmą - arba, kaip tėvas sakė, dovaną. Vėl grįžo to klaikaus skausmo pojūtis, keistos emocijos - pykčio ir nevilties mišinys. Tėvo akys, nauji pojūčiai - ir jausmas, tarsi visi, stebėję ritualą, nors jau ir išėjė, vis dar spoksotų... Bergždžias mėginimas pabėgti. Po to sekęs ilgametės pastangos to atsikratyti. "Tu nesupranti, ką gavai. Tai ne prakeiksmas - dovana. " Ir po to sekęs kuždesys, kurį buvo lemta išgirsti tik jam. "Aš buvau pirmasis tai gavęs. Dabar tavo eilė. " Nesąmonė... Jis NĖRA panašus į tėvą, nė trupučio. NĖRA, nes taip būti negali, negali.

- Turėjai leisti man apsispręsti. 
Kaltinimas? Taip. Ji turėjo pilną teisę, nes tai buvo jo kaltė. Tai sugriuvė jos gyvenimą - tiesa. Bet ar kartu ne likimas, kad jo dėka ji čia, sveika? Turi šeimą? Iš vis - kas buvo kaltas, kad vieną naktį paauglė dingo iš savo gimtosios šalies be jokių ženklų, be priežasties? Tiesiog išnyko... Tarsi sapne.

Paimtas keisto įsiūčio, paėmė smakrą delnu ir atsuko savęs link. Puikiai įsivaizduodamas jos reakciją į staiga ledinėmis virtusias akis. Tokias vaiskias, bet kartu ir velniškas, nutviekstas demonišku atspalviu.
- Taip, tu teisi... - Jis iškošė. Sunku susitvardyti, be galo. Bet šiaip taip pavyko. - bet tai buvo praeitis, aišku? Nieko nebegalima pakeisti. Nieko.
Išgąstis? Jis vos nenusikeikė. Pamažu akis vėl virto įprastomis. Šiek tiek hipnotizuojančios, kartas nuo karto plykstelinčiomis keista spalva. Bet žmogiškos.
- Atleisk. Man nereikėjo.

Koks palengvėjimas... Pajusti šiltą moters odą šalia jo paties. Jos plaukų prisilietimus.
- Nesvarbu. Bet tuomet tu neturi jokios teisės kritikuoti mano pasirinkimą. - Vėl tas paslaptingas šnabždesys.
- Kodėl? Negi nesupranti, kad tau būtų tik geriau, jei sutiktum.
- Suprantu. - Ji buvo tokia pat. Genetiškai. Bet moralės principai, prigimtis padarė savo. Kitokia kultūra, papročiai. Jis toks gimė, net užaugo, kovodamas su potraukiu. Tai buvo ne vien tik žmogaus ir vidnio žvėries konfiliktas. Kažkas daugiau. Paprastiem žmonėms tai buvo nesuprantama. Vien tik valia, kurios prieireikė taip ilgai kovojant. Pastangos, mėginant suvaldyti žvėrį, slypintį viduje. Jis to negali įsivaizduoti.

Nepastebimai net pačiai, šiaip vandens spalvos akys tvykstelėjo ta pačia, ledine, kaip prieš akimirką jo, spalva:
- Bet aš nenoriu. Noriu gyventi kaip žmogus, nors tokia ir nebesu. Aš silpna, ne vien tik pabaisa - mane tikriausiai įveiktų bet koks žmogus. Bet tai mano pasirinkimas.
Tariant paskutinius žodžius, jos balsas keistai virptelėjo, tarsi... tuoj pravirktų. Vos pastebimas akcentas itin išryškėjo. Dar akimirka - ji būtų vėl pradėjusi kažką berti savo gimtąja kalba.

Tai nebuvo staigmena - jis to tik ir tegalėjo tikėtis. Staigiai pakėlęs laibą jos liemenį, pridengtą antklode (vienintelis barjeras, juos beskiriantis... o gal ir ne), pasisodino priešais. Gana intymi poza - mergina, pasodinta ant kelių... Bet tai jam nerūpėjo.  Tvirtai, bet kartu - švelniai, - suėmė veidą iš abiejų pusių, nenuleisdamas akių. Tai nebuvo įprastas demono žvilgsnis (atrodo būtent taip jinai jį vadino? Pala, ne - puolusiu angelu... Angelu - nesąmonė.), greičiau rimtu, tėvišku.
- Tik pasižiūrėk į save. Atrodai kaip paauglė, nors esi daug vyresnė... Negi vėl norėtum grįžti į tą pasaulį, kur kentėjai nuo.. trūkumų, kurių dabar nebeturi? Būti tik paprasta moterimi? Esu tikras, kad ne. - Jis tyliai sukuždėjo, nuolat braukdamas nuo jos veido laisvai krintančias plaukų sruogas, nes žinojo, kad tai ją apramina. - Bet vis tiek ilgiesi to, ką praradai. Amžiams. Vi, susitaikyk su tuo.
- Liaukis mane atkalbinėti.

Denas šyptelėjo. Taip... Jis jautė poveikį - merginos balsas nebevirpėjo, kiek praskaidrėjo. Bet tas užsispyrimas - ko ji taip veržėsi? Mirtis? Nesąmonė - niekas nesiveržtų į spąstus, nujausdamas pražūtį. Nors šiuo atveju -... jis prisiminė, kad Violeta buvo kilusi iš kitur. Ta tauta - bent jau senovėje - garsėjo narsumu. Kiek teko rasti internete, ir iš jos pačios pasakojimų. Mažytė, pasislėpusi kažkur Centrinėje, gal - Rytų Europoje... Nelabai žinoma kitų tarpe, bet itin paplitusi. Lūpomis prisilietė jos viršugalvio, prisitraukdamas arčiau.
- Ramiau. Tik prašau - pasisaugok. - Dar kartą sukuždėjo, jausdamas, kad Vi beveik visai nurimo. - Na va, puiku.
Vėl priglaudė prie krūtinės, apkabinęs per pečius.