Literatūra ir visuomenė, jų santykis

Šiame kūrinyje pabandysiu įvardint santykį tarp visuomenės ir literatūros. Visų pirma norėčiau apibrėžti kas yra literatūra, kad skaitančiajam būtų lengviau nusakyti koks  tas ryšys. Literatūra, kas ji? Žodyne ties šiuo žodžiu yra apibrėžimas: kūrinių visuma. Aš į literatūra pabandysiu pažvelgti pro kiek kitokią prizmę, šiek tiek metafiziškai. Literatūra – tai mūsų realaus pasaulio projekcija. Literatūra – tai kitas, visiškai naujas pasaulis, tiksliau nauja visata. Čia gyvena žmonės, egzistuoja daiktai, išsipildo slapčiausi troškimai ir vyksta didžiausios tragedijos, čia taip pat vyksta vyksmas, bet šis pasaulis yra kitoks, tai idėjų ir fantazijų pasaulis. Jis neegzistuoja realybėje, jo mes negalime paliesti, ir vienintelis ryšys į tą pasaulį yra knyga.
Koks ryšys atsiranda tarp kiekvieno visuomenės nario – individo ir literatūros, kai ji yra skaitoma? Literatūra – tai meno šaka, kurioje yra aprašomi įvykiai, išgyvenimai raštu, tai reiškia, kad ji gali būti gana lengvai prieinama bet kuriuo metu. Žmogui literatūra gali būti pabėgimas nuo gyvenimo. Yra atlikta sociologinių tyrimų, kurie parodė, kad žmonės labai dažnai nepatiriantys stiprių išgyvenimų, ypatingų emocijų ima skaityti knygą. Ta knyga jiems tampa nauju gyvenimu. Žmogus skaitydamas tai ko nepatiria realybėje įsijaučia į herojų ir kūrinio eigoje susitapatina su juo. Taip jis patiria naujų išgyvenimų ir pabėga nuo nuobodžios ir niekuo neišsiskiriančios gyvenimo realybės. Skaitovas pradeda gyventi naują gyvenimą, knygos gyvenimą. Visi patiriami nuotykiai ar išgyvenimai nėra tikri jeigu juos vertinsime fizine prasme, bet pažvelgus į tai metafiziškai: kūrinį skaitantysis visą kas yra parašyta  išgyvena. Jis praveria duris į kitą, į literatūros pasaulį, fantazijų ir idėjų pasaulį. Jis pradeda gyventi kitą gyvenimą tuo pačiu metu užmiršdamas tikrąjį.
Pažvelkime į literatūrą iš dar vieno kampo. Dažniausiai yra žvelgiama į meną kaip į objektą, kuris veikia jo vartotoją, o dabar pažvelkime kaip veikia jo kūrėją. Aš esu iš tų, kurie mano, kad visas menas, įskaitant ir literatūrą gali būti kuriamas kiekvieno žmogaus. Pabandykime sau prisipažinti, kas gi nėra bandęs iš mūsų kada nors rašyti? Turbūt didžiąjai daliai bent kada nors teko tai daryti. Taigi, kas yra literatūra jos kūrėjui? Rašytojas (čia turiu omeny kiekvieną rašantį) kuria naują pasaulį. Dažnai kūrinys yra paremtas išgyvenimais, mūsų pačių įgyta patirtimi, tačiau niekada jis nėra toks tikslus kaip veidrodis. Visada kūrinyje yra pridedama emocijų, nuotaikos, jausmo, dabartinio mūsų požiūrio. Mes išreiškiame savo jaumus, savo išgyvenimus, savo viltis, savo fantazijas. Kurdami mes gyvename naują gyvenimą, jei kuriame kažką naujo ir nepatirto, arba sugrįžtame į senai išgyventus įvykius ir stengiamės į juos pažiūrėti ir įvertinti iš dabarties pozicijų, jei kuriame prisimindami praeitį. Visa tai yra išsikrovimas, išsipasakojimas, pasakytų psichologai. Mes išsakome savo emocijas ir mums tampa lengviau. Net rašytojai kartais įvardina kūrybą kaip jausmą, kai vienu momentu tiesiog nori paimti rašiklį ir išsakyti viską kas dedasi tau galvoje; ką jauti. Tada užplūsta kūrėjų vadinamas įkvėpimas. Būtent tokiu metu išsakome ką jaučiame ir mums patiems tampa gera, nes jaučiamės lyg kažkam būtumėm išsipasakoję, lyg būtume nusimetę kažkokią naštą nuo pečių.
O dabar pažvelkime kaip literatūra gali veikti ištisas bendruomenes ir išjudinti net visą visuomenę. Devyniolikto amžiaus pabaigoje, dvidešimtojo pradžioje Lietuvoje literatūra buvo viena iš priežasčių prisidėjusi prie Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo. Devyniolikto amžiaus pab. Inteligentija pradėjo kurti nepriklausomybės, laisvės, tautos kultūros aukštinimo temomis. Spausdinama jų kūryba labai daug prisidėjo prie modernios visuomenės formavimosi. Pradėjo formuotis tautinė savimonė, žmonės pradėjo aukštinti savo kalbą, kultūra ir galiausiai atsirado net pasididžiavimas, kad esi lietuvis. Tam labai daug įtakos turėjo V. Kudirka, Maironis. Būtent Maironio uždeganti poezija suvaidino labai didelį vaidmenį. Lietuvos žmonės išgirdo gražiai sueiliuotą kalbą, šaukiančią tautą į kovą ir pabusti iš miego. Kiekvieno skaitytojo širdyje kažkas suvirpėdavo. Jam būdavo užgaunama ta stygelė, kuri vėliau virpėdavo ir needuodavo nurimti lietuviškam jo kraujui. Kiekvienas žmogus tada pajuto pareigą kažką daryti dėl savo gimtinės. Taip dvidešimtojo amžiaus pradžioje ir pribrendo klausimas apie nepriklausomybės atkūrimą. Manau literatūra veikė žmones dviem aspektais: to meto literatūra nagrinėjo aktualias temas; literatūra turėjo įtaigos galią, suteikdavo įkvėpimo ir papildomų jėgų. Prisiminkime, kad ir Aleksandrą Makedonietį. Vienas garsiausių pasaulio karvedžių po pagalve kartu su durklu slėpė Homero „Odisėją“. Ši knyga jam buvo galingas ginklas, iš čia jis sėmėsi įkvėpimo. Nemanau, kad perdėsiu paminėjęs, kad jei ne Maironis ir kiti to laikmečio žymūs literatūros kūrėjai Lietuvos nepriklausomybės klausimas 1918 metais nebūtų buvęs iškeltas.
Prisiminkime ir dar vieną aspektą kaip literatūra veikia visuomenę, didaktiniu pobūdžiu. Apie pamokymo ir pavyzdžio svarbą literatūroje labai plačiai kalbėjo švietėjai. Manau, kad ir šiandien šis aspektas literatūroje yra svarbus. Švietimo epochoje literatūros tiklsas buvo šviesti ir mokyti liaudį. Jiems tai pavyko. Šiuolaikinėje literatūroje šis aspektas nėra itin sureikšminamas, tačiau negalima psakyti, kad jo nėra. Antikos literatūroje buvo pabrėžiama, kad žmonės turi elgtis pagal literatūros kūriniuose aprašytus kanonus. Literatūra buvo pavyzdys žmogui kaip reikia elgtis. Galų gale literatūroje aprašomi įvykiai gali būti ne tik didaktinio pobūdžio ar  sektinas pavyzdys, tačiau literatūra turi galią veikti ir neigiama prasme. Prisiminkime J. V. Gėtės kūrinį „Jaunojo Verterio kančios“, kurio publikavimas sukėlė savižudybių bangą. Ir kas galėtų paneigti magišką žodžio galią veikti žmogų?
Ar literatūrą mes galėtume įvardinti kaip pažinimo forma? Manau literatūra turi kažkokių metafizinių galių. Ji suteikia mums galimybę pažinti žmogų. Literatūroje žmogus kažką sužino apie žmogų, apie gyvenimą, aopie jausmus. Mokslas gali tirti žmogų kaip biologinę būtybę (anatomija, biologija, medicina) arba kaip psichikos tipą (psichologija, psichiatrija) bet jis negali tirti atskiro gyvo žmogaus kaip unikalaus ir nepasikartojančio reiškinio. Nėra ir negali būti mokslo apie Raudonkepuraitę, apie Faustą ar Otelą. O žmogui ypač svarbu pažinti moralines problemas. Be šito jis negalėtų pažinti savęs, savo kaimyno, gyventi visuomenėje, kurią ir sudaro ne abstrakcijos, o konkretūs gyvi, mirtingi žmonės. Žinoma neturiu  galvoje, kad reikia bandyti pažinti pasaulio tik per knygas, kad neatsiktų kaip J. P. Sartre herojui iš knygos „Žodžiai“, kuris sako: „Pasaulį pirmiausia išvydau knygose: pritaikytą, suklasifikuotą, suskirstytą, įprasmintą, tačiau vis vien bauginantį; ir knyginio savo patyrimo chaotiškumą aš painiojau su realių įvykių atsitiktinumu. “ Ir vis dėlto, knygos yra reikalingos kaip pažinimo forma, jei jų nesuabsoliutinsim kaip visiškos tiesos.
Literatūra veikia žmogų ir visuomenę. Ji tapo jau nebepriklausoma nuo nuo atskiro individo ar net nuo visuomenės. Dabar egzistuoja jau atskiras pasaulis, atskira literatūros karalystė. Ten vykstantis gyvenimas įtakoja ir mūsų, o mūsiškis, realusis pasaulis įtakoją tą literatūrinį. Nemanau, kad yra įmanoma, kad egzistuotų tik vienas iš šių dviejų pasaulių. Išnykus vienam, išnyks ir kitas.