Gyvenimas ant kupetos

Kai vartos vėjas dobilienoj,
apsiverčiu ant kito šono kupetoj.
Ant trečio, ant ketvirto.
Nekaso žiogsmuikiai kupros.
Pabosta –  nulipu žemyn.
Slenku su girnom apatinėm susidėjęs
per lysvę, kurmių išravėtą.
Aplink storos kaimynės užpakalį.
Meldžiu, kad saulės neišjungtų.
Pažįstamą šešėlį sutinku,
tapšnoju jam į veidą.
Šlakai nuo mano kaukės byra.
Kaimynę storu užpakaliu į dangų ima
pro beržynėlio žemę tranzitu.
Dabar man kelias atviras.
Ir šviesaforai mūsų kaime išjungti.
Praleidžiu traukinius: mane gamta vėl traukia.
Su kupeta pasimatuoju.
Užsilipu ir visai menei sušunku:
į lovą vakarienę paskutinę!
Tuoj atneša garuojančią saulutę.
Parsiverčiu ant vieno šono,
ant trečio ir ketvirto.
Žinau: išryt ir vėl ji skųsis:
mažai miegojau, vėl mažai, mažai ...
Dabar tylėk: girdi, mėnulis loja.
Ir vėjas išsiblaivęs vartosi galvoj.