Akys

Mano bespalvės akys
tokios tolimos džiaugsmui
lyg nuskridęs vaikų šlamesys
iš negrįžtamo lapo šnabždesio.

O mano tylio akys,
nejaučiančios gervės klyksmo,
jos visada nublanksta, jos
visada atspindi lietų
gyvenimo krašte užsėtą.

Ir tavo, tavo akys
nelyginant jau išsklaidyti
liūdesio pulkai.
Nebeišlydomi šviesumo
mano. Ir styguotom raidėm
neišsibarstę.

Tos žibančios akys -
ne mūsų.
Ne mes išsisklaidom delnuos
ir ne mes įsižiūrime naktį.

Tik naktinės malūno sesės
išskaptavo sparnus iš grūdo.
O laiko šviesos nesugauna
ir neaudžia šilkinės ramybės,
tavo akių kontūrams glostyt.